Vakar su Ugne iš OHMY paleidome savo kolekciją „Aš esu miestas“, ir vis neatsiginu klausimų, messengeris springsta, komentarai byra – kas gi iš tikrųjų kūrė? ar dar kursi? ar dabar jau esi dizaineris? kodėl juoda? o tai juk jau buvo panaši kolaboracija? ir kas laimės Prezidento rinkimus? o kaip, beje, klimato kaita paveiks Ramiojo vandenyno salų gyventojų laimės koeficientą? Žodžiu, nusprendžiau pats sau šiuos klausimus ir užduoti, ir pats juos atsakyti. Kad būtų sudėlioti visi taškai ant „i“. Nustebau ir pats – išėjo labai asmeniškas, gal kiek kandus tekstas…

Arnoldai, bet juk kolekcijos Tu nekūrei, tiesa? Čia juk viską Ugnė sukūrė, o Tu tik piarą darei, ane?

(slap on the face) Atsiprašau, nesusivaldžiau. Šiaip nesate teisūs. Kurti kolekciją Ugnei pasiūliau pats ir nuo pradžios iki pat paleidimo dalyvavau visuose procesuose. Ar pasiūliau koncepciją? Taip. Ar dėliojau asortimentą? Taip. Ar rinkau inspiracijas? Taip. Ar piešiau eskizus? Aišku, kad ne, – aš žurnalistas, ne dizaineris. Ar audinius padėjau rinkti? Taip, dabar žinau, kur Vilniuje visi dizaineriai kasdien renkasi. Tikrai ne „Stebukluose“. O ar su siuvėjais bendravau? Be abejo, – Vida, didžiausi linkėjimai, Tu šaunuolė! Ant ko matavome? Tai ant manęs! Bet tik vyriškus modelius, iki sijonų ir bliuzelių dar nepribrendau. Kaip su fotosesija? Normaliai – kartu su Ugne stilizavome modelius, bėgiojome komandai kavos, dėliojome lookus, kol crew rūkė. Kas toliau? Galvojome modelių pavadinimus, skaičiavome kainas, kabinome etiketes, dėliojome reklamos veiksmus. Dar studiją prieš vakarėlį siurbliavau. Vardinti toliau? Nu ok, butelius po vakarėlio irgi mes nešėme. Girdėjau, kad kitos garsios kolaboracijos vyksta kitokiu principu – vienas partneris duoda savo vardą, o kitas padaro visą darbą. Mūsų atveju viskas vyko gerokai kitaip. Sužinojau, kas yra flizelinas, kur geriausiai pirkti ribą ir kaip tiksliai apmėtomos sagų kilpos.

Tai kaip čia išeina – dabar jau esi dizaineris? Kada kita kolekcija?

O Jūs iškepę draugų kompanijai be proto skanių kepsnių, taip įtikite savo virėjo talentu, kad iškart metate mylimą darbą ir atidarote kepsnių restoraną? Ne, ambicijų būti dizaineriu aš neturiu, norėčiau grįžti prie savo darbų – ryšių su visuomene, leidybos, rašymo pagaliau. Jo jau pasiilgau. Esu labai patenkintas tiek pačiu kolekcijos kūrimo procesu, tiek kolekcijos komunikacijos organizavimu, tiek viso to rezultatu, ir jeigu kada nuspręsiu, be problemų pakartosiu.

Gera žinoti, kad turiu karjeros alternatyvų, ir tikrai ne vieną. Gyvename kur kas ilgiau nei mūsų protėviai, galimybių mokytis visą gyvenimą irgi šiais laikais be galo daug, matuotis skirtingas profesijas taip pat niekas netrukdo. Man būtų nuobodu visą gyvenimą daryti tą patį. Neįsivaizduoju, pavyzdžiui, kokios reikia vidinės motyvacijos metus, penkerius, dvidešimt metų lipdyti prie konvejerio koldūnus, kad ir kaip juos mėgtumei. Šiaip svajoju būti kokio nišinio leidinio redaktoriumi, ne dizaineriu. Ar „Bomberio“, ar kokio kito? Kaip Dievas duos.

Bet tai ir vėl juoda – kiek galima??? Gal spalvų?

O gal tada paaiškinsiu, kur rasti artimiausią „Desigual“ parduotuvę? Ten bus daug spalvų – galėsite tiesiai į Londono Notting Hillo karnavalą apsipirkę skristi. Iš pat pradžių sumanėme, kad kolekcija bus juoda ir pataikauti niekam neketinome. Yra be galo daug žmonių, kuriems juoda – priimtiniausia spalva. Jie ją moka dėvėti, ji jų nevargina, kaip šimtų tų, kurie vis nepraleidžia progos pabambėti, kaip lietuviai netikėliai mėgsta tą juodą ir nors tu ką. O tai, kad dėvėti juodą irgi yra menas? Siūlau pabandyti: paimkite ir suderinkite kelis juodos atspalvius teisingai, kad gerai atrodytų? O kelis audinius viename gaminyje?

Tai, kad juoda yra gedulo spalva, yra toks pat mitas kaip ir dar vienas lietuvių pamėgtas – du žiedus nešame tik prie karsto. Nu fuck it, people, kiek galima? Bet atsakau į klausimą: jeigu nuspręsiu daryti dar vieną kolekciją, papildomų spalvų bus. Pilka. Sportinio laisvalaikio arba vadinamojo athletic leisure stiliaus rūbai ir yra skirti dėvėti dideliame mieste – būti patogūs, neteplūs, lengvai priderinami prie kitų stiliaus drabužių. Pabandykite visą dieną pavaikščioti su baltais marškiniais ir pamatysite, ar tai tikrai pats geriausias rūbas dėvėti, jeigu ryte varai sportuoti, tada į susitikimus, tada prie kompo, tada pietauji, tada dar susitikimai, tada žiūrėk bariukas, ir prieš vidurnaktį atsirandi namie, sugėręs visus miesto kvapus ir dulkes. Žodžiu, mes kūrėme aktyviam progresyviam miestiečiui, ne ofiso poniai su bantu po kaklu.

Ar tikrai čia tokia pirma kolaboracija tarp dizainerio ir žurnalisto? Juk jau buvo projektas tarp žurnalo „Moteris“ ir prekių ženklo „Julia Janus“?

Puikus buvo projektas, respect tikrai, ir tikrai ne todėl, kad dirbau ir tebedirbu tiek su „Moterimi“, tiek su „Julia Janus“. Abu savo srityse yra absoliučiai geriausi. Ir anąkart tai buvo dviejų didelių prekių ženklų bendras projektas, prie jo dirbant dviems didelėms profesionalų komandoms. Mūsų atveju – tai dviejų žmonių, kurie realiai viską darė kartu nuo-iki, darbas. Todėl ir komunikacijoje akcentavome, kad tai pirmas kartas Lietuvoje, kai dizainerė sukūrė bendrą kolekciją su tinklaraštininku. Jaučiate esminį skirtumą? Man smagu, kad mus palygino su anuo projektu, bet išties masteliai ir kalibras dramatiškai skiriasi. Nelyginkite mamuto su stirna. Bet ačiū.

O kalbant apie „Julia Janus“, rodos, kad yra kažkokių panašumų stilistikoje…

Varna ir kuosa panašios, tiesa? Abi tamsių plunksnų, forma panaši, snapas toks pailgas. Na jos tikrai skiriasi nuo gulbės ir fazano, o nuo stručio tai išvis šviesmečiai! Kodėl jos panašios? Nes priklauso varninių šeimai, kurios visi nariai turi bendrų bruožų. Tiesiog taip yra, ir viskas. Taip ir su estetika bei stilistika – vienos panašesnės, kitos visai tolimos. Man buvo be galo didelis komplimentas išgirsti tokį palyginimą – įsivaizduojate, ką reiškia vien būti palygintam su viena ryškiausių lietuviškos mados kūrėjų, kurios projektas šiai dienai yra rimčiausias mūsų rinkoje?

Neslėpsiu – mano skonis nebuvo toks išlavintas ir akis nebuvo tokia įgudusi, kol nesusipažinau su Julija Janus. Dirbti kartu man buvo didelė dovana – čia be jokių paradinių saldžiažodžių. Tikrai, per 2,5 metų išmokau daug, pamilau minimalistinę estetiką, labiau suvokiau unisex ir oversized stilistiką. Bet mąstykime blaiviai ir atskirkime kopijavimą nuo tikrojo įkvėpimo. Mes – net ne konkurentai, baikite juokus dievaži.

Ir pabaigai – ar tikrai manai sukūręs šedevrą?

Ne, taip nemanau. Manau, kad drauge su Ugne sukūrėme teisingai subalansuotą funkcionalių kasdienių drabužių liniją, skirtą aktyviam ir intelektualiam didelio miesto gyventojui. Pats susidūriau su tokia problema – Lietuvoje beveik nėra kur įsigyti rūbų, ypač vyrams. Galų gale ir pati kolekcijos idėja kilo tada, kai ilgą laiką neradau ilgesnės žieminės striukės – tada nusprendžiau, kad turiu ją susikurti pats! Ypač kai kelios patikusios kainavo beprotiškus pinigus – aš nesutinku už striukę mokėti 500 eurų, nes tiek kainuoja valgomasis stalas su šešiomis kėdėmis. Arba svetainės sofa. Arba mano mėnesio įmoka bankui už butą. Taigi, ne, tai nėra šedevras, bet žinau, kad tokios stilistikos, tokios kokybės ir tokių kainų rūbų reikia, ir ne tik mudviem.

Fotografija: Paulius Zaborskis Photography
Stilius: Ugnė Martinaitytė ir Arnoldas Remeika
Modeliai: Indrė Subačiūtė ir Robert Rogalskij
MUA: Brigita Možeikaitė
Fotografo asistentė: Rasa Virketytė Photography
Lokacija: LEMON GYM LT
Avalynė: WAWA Generation

 

Komentarai 0