Žinote tą seną ir klaikiai nevykusį anekdotą, kad jei dama sako „ne“, tai reiškia „galbūt“, jei sako „galbūt“ – tai reiškia „taip“, o jei sako „taip“ – tai ji „ne dama“? Man atrodo, šis nevykęs juokelis labai atspindi mūsų šiuo klausimu, deja, itin skurdžią kultūrą: neaišku, nei kas yra sutikimas užsiimti seksu, nei kas yra nesutikimas. Taigi, kur brėžti tą ribą tarp „taip“ ir „ne“? Kaip išreikšti savo sutikimą ar nesutikimą seksui ir kaip padėti komunikuoti savo potencialiam (-iai) partneriui (-ei), apsaugant vienas kitą ir nesugadinant aistringos nuotaikos? Kviečiu sąmoningiau pažvelgti į sutikimą užsiimti seksu: apimant ne tik „taip – ne“ bendravimą tarp veiksnių žmonių, bet ir sutikimą dėl atskirų seksualinių veiklų, apsaugos aptarimą, teisės bet kurią akimirką pasakyti „stop“ ir lūkesčių dėl santykių pobūdžio išsakymą.

Komunikacija sekso klausimais, kaip ir bet kuria kita tema, labai skiriasi priklausomai nuo asmens turimų socialinių įgūdžių, charakterio, situacijos ir t.t. Atsargesni ir atvirai įpratę bendrauti žmonės, ko gero, teiks pirmenybę verbaliam entuziastingam „taip“, ir tik tokį sutikimą laikys sutikimu. Pavyzdžiui, švelniai ir seksualiai ištartas klausimas „ar tikrai nori?“ neturėtų sugadinti nuotaikos ir, ko gero, parodys partneriui (-ei), kad tikrai rūpi jo sutikimas.

Drovesni ir uždaresni žmonės, ko gero, labiau pasitikės kūno iškalbingumu ir preziumuos, kad sutikimas yra duodamas tol, kol nėra „ne“. Šis būdas labai tinka žmonėms, kurie šventai tiki, kad lovoje pokalbiams ne vieta, tačiau labai daug rizikos, kad įvyks tai, kam sutikimo nėra duota (atminkite, kad gilus kvėpavimas gali reikšti ne tik didelę aistrą, bet ir didelį stresą, susikaustymą ir baimę pasipriešinti). Be to, gali būti situacija, kai žmogus abejoja ar net nenori sekso, tačiau verbaliai nesako „ne“, nors ir siunčia kūno kalba signalus, jog nėra itin entuziastingai nusiteikęs (-usi). Deja, partneris arba partnerė tų signalų neperskaito, ir veiksmas rutuliojasi toliau.

Jam ar jai atrodė, kad žmogus neprieštarauja – ir palaikė tai sutikimu. Tuo tarpu paprieštarauti neišdrįsęs asmuo kitą dieną jaučiasi blogai, nes nenorėjo to ir net nesijaučia davęs (-usi) sutikimo. Gali iškilti itin nemaloni situacija – abiem pusėms, nors piktų kėslų niekas neturėjo. Todėl kur kas labiau užtikrinti ir įgalinti galite jaustis tada, kai išgirstate (ar ištariate) neabejotiną “taip, noriu tavęs”. Tarp dviejų šių “kraštutinumų” (vienoje pusėje – tik neabejotinas “taip” reiškia sutikimą, kitoje pusėje – su viskuo sutinkama, jei nėra “ne”) gali būti daugybė skirtingų variacijų ir visos jos geros tol, kol žmonės vienas kitą gerbia ir žengia tolimesnius žingsnius tik tada, kai įsitikina, jog gerai suprato vienas kito iškomunikuotas žinutes. Vis dėl to svarbu žinoti savo ir įvertinti kito žmogaus bendravimo stilių šiuo klausimu. Kuo menkiau žmonės pažįsta vienas kitą, tuo labiau reikėtų siekti sutikimo, išreikšto aiškiu “taip”. Ir atvirkščiai, kuo santykiai artimesni, tuo labiau galima pasitikėti kito asmens kūno kalba, nes, tikėtina, kad būname su ja geriau susipažinę.

Seksualinė veiklos įvairovė, be abejo, priklauso nuo žmonių fantazijos, patirties, norų ir t.t. Svarbu atminti, kad sutikimas vienai veiklai nebūtinai reiškia sutikimo kitai veiklai. Pavyzdžiui, aistringas petingas nebūtinai reiškia, kad toliau seks sueitis. Apskritai labai pravartu išsiaiškinti, ar partneriai geba ir išdrįsta vienas kitam išsakyti savo pageidavimus ir, ypač, ar išdrįstų pasakyti, jei kažkas netinka. Jeigu nerimaujate, kad jums patinkantis asmuo labai drovus ir gali nedrįsti išsakyti tai, kas jam (jai) netiktų, tai pamėginkite užklausti iš anksto: „Ar tau būtų lengva pasakyti ar kažkaip kitaip kūno kalba man parodyti, jei sekso metu kažko nenorėtum daryti?“.

Šioje srityje ypač pažengę BDSM bendruomenės nariai: paprastai jie iš anksto labai aiškiai aptaria, ką galima daryti ir ko ne, koks bus scenarijus ir įvardija saugumo žodį, kuris reikš, kad dominuojanti pusė turėtų nutraukti tai, ką daro. Komunikacinės dalies išties verta iš jų pasimokyti – net jeigu botagėlio mojavimas jūsų nežavi.

Sutikimas taip pat privalo apimti apsaugos nuo seksualiai plintančių ligų ir nepageidaujamo nėštumo aptarimą. Ir abu žmonės turi laikytis susitarimo, pavyzdžiui, kad bus naudojamasi prezervatyvais ar dviguba apsauga (prezervatyvas plius kontracepcija). Partnerio ar partnerės didelis nenoras naudotis prezervatyvu gali reikšti, kad tas žmogus su visais (-omis) partneriais (-ėmis) nesinaudoja prezervatyvais ir jo (jos) partneriai taip pat jais nesinaudoja – daugiau pagalvojus, primena nesaugią aritmetinę progresiją, artėjančią prie begalybės…

Kartais žmonės primygtinai bando įtikinti, kad nereikia prezervatyvo – tada belieka susimąstyti, ar norisi suartėti su žmogumi, kuris dar iki suartėjimo taiko spaudimą jums. Dar blogiau yra tyčinis prezervatyvo nuėmimas ar sugadinimas (angliškai „stealthing“) – toks veiksmas Šveicarijoje vienam vyrukui šiemet užtraukė baudžiamąją atsakomybę (nors ir nebuvo kvalifikuotas kaip išžaginimas). Tikėkimės, kad netrukus daugiau valstybių teismų pasisakys šiuo klausimu.

Kad jau pakrypo kalba į teisinę pusę, labai svarbu paminėti, kad nepriklausomai nuo to, kokį sutikimą žmogus davė savo partneriui (-ei), jis ar ji turi teisę sustabdyti net tai, dėl ko anksčiau buvo duotas sutikimas. Pvz., jeigu jūsų partneris ar partnerė nebenori tęsti oralinio sekso – jis ar ji turi teisę nustoti tai daryti. Jei bandytume pasverti, kam didesnė žala bus – ar nenorinčiai sustoti pusei („kaip man dabar jaustis?“, „man skaudės“ ir t.t.), ar tam žmogui, kuriam pratęsimas būtų savęs prievartavimas, be abejo, norisi labiau palaikyti pastarąjį asmenį. Kai abu partneriai (-ės) yra brandūs ir vienas kitą gerbiantys žmonės, tokios situacijos nebus nemalonios, jei jos bus gražiai iškomunikuotos – be kaltinimų, įžeidinėjimų ir užsidarymo į save.

Duoti sutikimą gali tik žmogus, suvokiantis situaciją – veiksnus, neapsvaigęs nuo alkoholio, psichotropinių medžiagų. Apsvaigusiam žmogui apskritai sunkiau suprasti kitą žmogų ar išsakyti savo pageidavimus, todėl ženkliai didesnė rizika, kad gali įvykti nesusipratimų. Jau nekalbant apie itin didelį apsvaigimą, kurio metu žmogus itin pažeidžiamas – nesinaudokime bejėgiškumu ir pasirūpinkime aplinkiniais, jei matome, kad jie savimi pasirūpinti negali. Sutikime, kad yra žymiai kultūringesnių užsiėmimų nei „nekrofilija“.

Galiausiai taip pat svarbu žinoti, kokio santykių pobūdžio siekia žmonės. Jeigu vienas asmuo svajoja apie ilgalaikę draugystę, o kitas asmuo nusiteikęs tik neįpareigojančiam seksui, tai labai tikėtina, kad lūkesčių neatskleidimas bus skausmingas tiek pirmajam (galbūt jis (ji) nebūtų sutikęs suartėti, jei žinotų partnerio (-ės) ketinimus), tiek antrajam – teks atsiprašinėti, išsisukinėti, gynybiškai kratytis atsakomybės ar dingti. Visų šių nesklandumų galima išvengti aiškiai išsakant, ko siekiama. Atminkite, žmonių yra daugiau nei septyni milijardai – jei vienam netinka tai, ką jūs siūlote/norite, tikėtina, kad rasite jums labiau tinkantį (-čią) partnerį (-ę). Ir tegu lova būna seksualinių, o ne manipuliacinių žaidimų vieta.

 

Komentarai 0