Apie pokyčius kalba daugelis, tačiau keisti gyvenimą iš esmės ryžtasi mažai kas. Šiuo metu Vilniuje gyvenantis ir Paryžiaus, Milano bei Niujorko mados užkulisius puikiai pažįstantis klaipėdietis žurnalistas ir viešųjų ryšių praktikas ARNOLDAS REMEIKA-BOMBERIS savo būtį ir buitį aukštyn kojom vertė ne kartą.

Vos padvelkus rutinos vėjui ir prigesus įkvėpimo ugniai, Arnoldas be graužaties keisdavo judėjimo kryptį. Kartais – net labai kardinaliai.

LCC tarptautiniame universitete baigęs anglų filologijos studijas, smalsumo ir noro rašyti atvestas į žurnalistiką, vėliau ją iškeitė į viešuosius ryšius. O spėjęs padirbėti komunikacijos dėstytoju, parašęs vadovėlį apie reklamą, daugelio nuostabai, viską metė ir išmovė į Vilnių – į mados glėbį. Šiuo metu jis vadovauja tarptautinės prekybos padaliniui viename didžiausių lietuvių mados prekės ženklų ir yra vienas iš vos kelių tinklaraštininkų, rašančių apie miesto stilių.

„Manau, kad viskas mano gyvenime vyksta dėsningai. Tikiu, kad yra kažkokia schema, kurios aš nežinau ir galbūt nesužinosiu, kaip sukrenta toji gyvenimo pokyčių mozaika. Tačiau manau, kad mes visi turime savo „Lego“, kuris dėliojasi savaime, ir mes nežinome, koks bus galutinis paveikslas. Kažkas vyksta mūsų pastangomis, o kažkas – be mūsų. Kažką pasiūlo gyvenimas, kažką inicijuoja patys žmonės, ir taip tas paveikslas pildosi“, – sako Arnoldas.

ROLANDA: Tačiau vieni žmonės baigia mokslus, įgyja profesiją ir gali visą gyvenimą toje pozicijoje praleisti, dažnai pabambėdami, kad jiems tai nepatinka: atlyginimas, savirealizacijos galimybės, darbdavys. Tačiau nieko nekeičia. Arba sako: man jau per vėlu…

BOMBERIS: Keisti veiklą, profesiją – niekada nevėlu. Aš manau, kad iki šiol Lietuvoje labai daug ko užsilikę iš sovietinės santvarkos, o ji buvo gana fatalistinė. Žmonėms buvo įteigta, kad jie nevaldo savo gyvenimo, ir viskas už juos yra nuspręsta. Tokia „horoskopinė“ visuomenė. Beje, kitose šalyse nėra tiek dalyvaujama loterijose, kaip pas mus, nes ta fatalistinė liekana vis dar gaji. Iškris laiminga korta – kažką gausiu. Neiškris, taip ir sėdėsiu. Gal iš įpratimo, tradicijos, kuri mus stumia į stabilumo ieškojimą ir plaukimą pasroviui.

Kiekvieną kartą, kai sugalvodavau keisti savo gyvenimą ir pasakydavau tėvams, jie išsigandusiomis akimis žiūrėdavo: kam keisti, taigi dabar gerai, pakentėk.

Niekas manęs iš darbų nevarė, niekas nevertė nieko keisti, su visais darbdaviais liko tik puikūs santykiai, tiesiog aš pats kitaip negalėdavau. Esu iš tų žmonių, kurie užsibrėžia tikslą ir eina jo link, tačiau vos tas tikslas pasiektas ir atsiranda rutina, man norisi iš komforto zonos eiti lauk ir mesti sau iššūkį.

ROLANDA: Kokių savybių reikia norint judėti į priekį?

BOMBERIS: Manau, kad didžiausias turtas – ne baigti mokslai, o kūrybiškumas, gebėjimas transformuotis, nuolat mokytis ir augti toje profesijoje, kurioje tuo metu esame. Ir nebijoti. Jeigu turime tokias savybes, galime būti puikūs bet kokioje srityje ir pasiekti visko, ko tik norime. Be to, turime būti įdomūs sau, tada ir kitiems tokie atrodysime. Žmones, kurie nuolat save pripildo, kurie kažkuo dega, pastebi ir kiti.

Charizma – tai nėra gražūs plaukai ar ilgos kojos. Tai spinduliavimas iš vidaus, kuris užkrečia ir kitus.

ROLANDA: Prieš pusantrų metų viską metei, išvažiavai į visai naują miestą, naują darbą, kur nieko nepažįsti. Ar nebuvo baisu?

BOMBERIS: Aišku buvo, bet tai gera emocija, su tokiu jauduliu. Ne taip baisu, kaip eiti naktį per mišką, kur yra vilkų. Tas „baisu“ mane ir kviečia eiti toliau. Kai pasidarys nebaisu, ieškosiu, kur yra baisu. Jeigu darbe pasidaro nuobodu ir jame imu žiovauti, tai jau nebegerai. Tiek darbe, tiek bendravime – visur turi būti „draivas“.

Mes dabar turime tiek galimybių – tikrai daugiau nei mūsų seneliai turėjo! Anuomet būdavo – „gavai“ darbą ir tave iš jo išlydi į pensiją. Dabar žmonės turi sąlygas viską keisti kur kas drąsiau. Jeigu pasirinkai netinkamą specialybę, gali baigti kitos specialybės magistrą. Mes gyvename ilgiau nei mūsų protėviai. Todėl turime galimybę daugiau visko išmokti, išbandyti naujų dalykų, pakeliauti po pasaulį.

O mūsų visuomenėje, jeigu keiti darbus, atrodo, kad nepastovus esi. Amerikoje atliktas tyrimas liudija, kad per dešimt metų po bakalauro baigimo žmonės vidutiniškai pakeičia aštuonis darbus. Atėjai, padirbai metus, įgijai patirties, kurios tau reikėjo, ir eini toliau. Turime tikrai daug galimybių – kodėl jomis nesinaudoti? Kai kurie žmonės iš esmės keičia ne tik veiklos sritį, bet ir gyvenimo būdą. Bankininkai, ekonomistai meta darbus, atidaro vaikų darželius. Pažįstama architektė išėjo iš darbo, susilaukė vaiko, o dabar kuria savo „brendą“, gamina vaikų uniformas. Radikalūs pokyčiai. Kažkam pavyksta, kažkam ne. Bet kodėl nebandyti?

ROLANDA: Dažnai tokiais atvejais sakoma: tau gerai, turi gabumų. Arba dar kitaip: tau sekasi, o man… O gal čia iš tiesų „kalta“ kokia charakterio savybė, kuri vienus verčia judėti į priekį, mokytis naujų dalykų, o kitiems ji neduota?

BOMBERIS: Visi žmonės turi laisvę keisti savo gyvenimą. Visi turime talentų, kuriuos galime realizuoti ir tokiu būdu sukurti kažką gražaus, naudingo, reikalingo kitiems žmonėms. Bėda ta, kad ne visi žino, ką jie iš tiesų gali, kam jie gabūs, ką jie moka geriausiai ir gali daryti su įkvėpimu, be didelių pastangų. Mano gyvenime taip pat buvo laikotarpis, kai aš šito klausiau savęs – kam aš dar esu gabus?

Gimtadienio proga draugų paprašiau dovanos – astrologės konsultacijos. Man rūpėjo viena: kokie mano užslėpti talentai, kurių aš dar nerealizavau. Pasirodo – aktorystė! Niekada nebūčiau pagalvojęs. Nesu dėl tos aktorystės tikras iki šiolei. Nors kas žino… Juk kas yra talentas? Tai savybė, kurią reikia puoselėti. O aktorystės aš niekada nepuoselėjau. Rašymą – taip. Bet jeigu nebūčiau išdrįsęs pradėti rašyti, kas žino, gal apie tą gabumą net nežinočiau?

Nereikia kažko daryti per prievartą, daužyti galva sieną, mėginti tapti kažkuo, kas tikrai neduota. Siūlau daryti tai, kas išeina lengvai, su malonumu. Aš tikiu, kad jeigu žmogus kažką daro tikrai iš širdies, tuo tiki, atiduoda daug savo energijos, sėkmė ateina.

ROLANDA: Kiek tau svarbu ta ugnis, įkvėpimas darbe?

BOMBERIS: Visuose darbuose jaučiau įkvėpimą. Dirbau negalvodamas apie valandas, atlygį. Man svarbiausia buvo tai daryti gerai, degti tuo, ką dariau. Jeigu dingsta „draivas“, pradedi dirbti „per jėgą“, pradeda kamuoti rutina, atsiranda noras pabambėti, netenki daug jėgų.

Bet kuris pokytis yra gėris, kuris kažką išgrynina, padeda į įprastus dalykus pažvelgti kitaip. Būtent pokyčiai mane inspiravo po beveik dešimties metų pertraukos vėl pradėti rašyti. Ne pranešimus spaudai, pardavimų strategijas, ataskaitas direktorių taryboms, ką dariau daug metų, o paprastus, iš mano vidaus išplaukiančius tekstus apie miesto stilių.

Iš pradžių pradėjau rašyti tinklaraštį „Bomberis“, kuris dabar jau turi per tūkstantį sekėjų. Netrukus stiliaus rubrikai pakvietė rašyti viename didžiausių šalies portalų. Pagaliau supratau, kad apie madą, stilių turiu ką pasakyti. Nesvarbu, kad dirbau akademinį darbą, laisvalaikiu nesilioviau domėtis mada. Tad tikrai turiu patirties, kuria galiu dalintis su kitais. Pagalbos vis paprašo nedideli lietuviški ir užsienio mados prekės ženklai, kuriems prireikia elementarios pagalbos – parašyti komunikacijos ir pardavimų strategiją, suvesti su žiniasklaida, tarpininkauti. Kažkam tai kančia, o man – malonumas. Šiuo metu mane įkvepia būtent tai.

Kas toliau? Nesu tikras. Turiu planą vieneriems metams, o po to… Gal pradėsiu rašyti knygas. O gal išvykęs į egzotinę šalį plaksiu kokteilius kokiame paplūdimio bare – apie tai svajoju, kai pajaučiu nerimą dėl darbų krūvio ir per greito gyvenimo tempo. Bet kokiu atveju ateityje norėčiau dirbti sau, kad ir koks darbas tai būtų.

ROLANDA: Pastaruoju metu daug kalbi ir savo tinklaraštyje „Bomberis“ rašai apie didmiesčio stilių, žmogų-transformerį, kuriam per dieną tenka atlikti daug socialinių vaidmenų, ir miesto stiliaus rūbai jam padeda prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkybių. Kaip tau kilo ši idėja, iš kur tokia filosofija?

BOMBERIS: Manau, kad pagrindinis šiuolaikinio žmogaus bruožas yra lankstumas, gebėjimas prisitaikyti ir visur jaustis patogiai. Nesu nusiteikęs prieš sėslumą, stabilumą, tačiau tai – praėjusių laikų reliktas. Mūsų gyvenimas labai skiriasi nuo mūsų protėvių gyvenimo kaimuose.

Gyvename miestuose ir mūsų gyvenimas yra labai mobilus, kupinas pokyčių. Rytas prasideda nežinant, koks bus vakaras. Natūralu, kad turim prisitaikyti, būti lankstūs. Kiekviena aplinka reikalauja to lankstumo, todėl ir pradėjau rašyti tinklaraštį apie didmiesčio stilių.

Rašau ne apie madą, o apie stilių, apie gyvenimo didmiestyje iššūkius, didmiesčio klajoklio gyvenimo būdą, su kuo jis susiduria, kaip jam tvarkytis, kaip išsiugdyti elgesio, drabužių lankstumą. Dabar mada labai universali. Ji orientuojasi į tai, kad žmonės galėtų paprasčiau gyventi. Praėjo tie laikai, kai moterims reikdavo dėvėti nepatogius korsetus, vyrams – cilindrus. Dabar žmonės nori jaustis gerai, kad ir kur atsidurtų. Todėl vyrauja tokios tendencijos kaip „atletiškas laisvalaikis“ („athletic leisure“) ar „urban elegance“ („didmiesčio elegancija“), kai kuriami ir dėvimi patogūs bei stilingi rūbai – hibridai tarp sportinės ir kasdienės aprangos, kurie tinka ir darbui, ir laisvalaikiui, ir vakarui.

Dėl ko pradėjau apie tai rašyti? Viskas iš patirties. Jeigu priimi iššūkį ir tau pavyksta, norisi pasidalinti tuo sprendimo būdu su su kitais. Savo tinklaraštyje aprašau tai, kas man pačiam aktualu ir įdomu. Jaučiu, kad sekėjų gretos kasdien auga. Turbūt ne aš vienas jaučiuosi esantis miestas – laisvas, besikeičiantis, atviras pokyčiams.

 

Autorė Rolanda Lukoševičienė

Nuotrauka Guoda Jucevičiūtė

VAKARŲ EKSPRESAS

 

Komentarai 0