Šio sekmadienio įrašas – labai ankstyvas. Esu pakeliui į Pietų Afrikos Respubliką, laukia keturi persėdimai, Keiptauną pasieksime tik rytoj popiet. Atostogos, bet pažadu rašyti. Štai kad ir šįryt, truputį skubėdamas pristatau brendą, be kurio niekaip neįsivaizduoju Pietų Afrikos, – SIMON AND MARY. Jų skrybėlės – nepabijokime saldaus epiteto – yra legendinės, o Europoje prieinamos vos keliose vietose. Internete į mūsų kraštus išvis nustojo shippinti… Fotomenininkė Lina Martinkėnaitė, kuri mane ir supažindino su šituo lobiu, dar spėjo pagal spec. užsakymą pasigaminti ir atsisiųsti. Ot apsukri mergiotė!

Užtat vien Keiptaune – net šeši jų retail taškai, kuriuos – neslėpsiu – aplankysiu pirmiausiai ir be mėlynos fedoros tikrai neišeisiu. Arba geltonos. Arba, blemba, tos beretės su bumbulu.

Beje, galerijoje aiškiai matosi visa „Simon and Mary“ asortimento įvairovė. Jai susiformuoti buvo tikrai nemažai laiko – įmonė įkurta dar 1935-aisiais emigranto iš Lenkijos Simono Pozniako. Tokių senų skybėlių fabrikų net ir Europoje nedaug liko. Dabartiniu pavadinimu brendas veikia visai neseniai, bet tai esmės nekeičia – jau 80 metų priklauso vienai šeimai, kuri skrybėlių gamybą ištobulino, švelniai tariant, iki kosminės precizikos. Čia jums ne koks veltinio blynas iš ASOS.com. Jeigu ką, tai dabar įmonę valdo jau ketvirtoji Pozniakų karta. Ech, tradicijos – realiai labai labai gražu. Nė kiek nesimaivau.

Dar vienas stulbinantis faktas – visos šitos gražios skrybėlės, pristatomos – kaip priklauso progresyviam prekės ženklui – kolekcijose du kartus per metus, iki šiol gaminamos senomis mašinomis ir visiškai archaiškais metodais. Daug rankų darbo, o staklės pirktos dar apie 1960-uosius, Italijoje. Turbūt tais laikais viską gamindavo tokios geležinės kokybės, kad be problemų tarnauja iki šiol.

Bet man ramybės neduoda kitas klausimas – nu kiek naujų skrybėlių siluetų galima prigalvoti? Juk čia ne rūbas ir ne avalynė, su kuria galima fantazuoti be galo ir krašto. Viename interviu su „Simon and Mary“ dabartiniu vadovu, Deanu Pozniaku, perskaičiau, kad, nors siluetų kiekis išties ribotas, svarbiausia apdirbimas (finishing). Nes jie naudoja klasikinius siluetus, kuriems ir pritaikytos senos mašinos, bet viską paturbina moderniais sprendimais – ypač crazy spalvomis ir audinio apdirbimo niaunsais. O kur dar detalės – kažkur logiukas, kažkur diržiukas, kažkur metalinė emblema. Pasamdė jaunų dizainerių, tačiau pagrindinius darbus atlieka tie patys žmonės, daugumą kurių prie savo staklių dirba jau po daugiau nei 25 metus (jų veidų yra ir galerijoje)… Kažkas nerealaus.

O kalbant globaliai – man patinka skrybėlės. Visokios. Nes jos labai gerai kuria miestietiškus įvaizdžius. Ne papildo, o būtent kuria. Jeigu reikėtų įvardinti garderobo detalę, kuri yra mažiausiai funkcionali ir labiausiai tarnaujanti įvaizdžiams kurti, nė nemąstyčiau – sakyčiau, kad skrybėlė. Nes nuo lietaus ji neapsaugo (nei kirptam triušiui, nei pigesniam veltiniui drėgmė ne į naudą). Nuo vėjo irgi kažin ar pasislėpsi…

Anksčiau ji buvo solidaus statuso atributas (prisiminkime savo senelius), bet dabar ir šito nebeliko. Dabar ji yra gatvės stiliaus aksesuaras, laisvės ir didmiesčio simbolis. Ir džentelmenui su lazda, ir pacanui su riedlente. Ir tai nuostabu! Žodžiu, tikiuosi saugiai nusigauti iki vietos, o tada medžiosiu savąją skrybėlę. Nes kažkam Afrika – tai zebrai ir liūtai, o man skanus vynas, saulė, mylimi draugai ir„Simon and Mary”.

Komentarai 0