„Tik laiko“, – paklausta, ko šiomis dienomis trūksta labiausiai, atsako Šveicarijoje gyvenanti INDRA KAFFEMANAITĖ (44 m.), vis labiau mados pasaulyje pripažįstamo prekių ženklo BALOSSA įkūrėja ir dizainerė. Regis, Indra iššifravo sėkmės formulę, – jos kurti balti marškiniai laukiami garsiausiose pasaulio parduotuvėse. Už svaiginamą skrydį mokama kaina – bemiegės naktys ir primirštas kelias į Lietuvą.

Prieš daugiau nei du dešimtmečius Lietuvą palikusi, šiuo metu Šveicarijos ir Italijos pasienio mieste Lugane gyvenanti kūrėja atvira – tokio tempo, kokiu gyvena pastaruosius dvejus metus, anksčiau patirti jai neteko, tačiau Indra tikisi, kad jau visai netrukus ateis diena, kai galės sulėtinti žingsnį. Perleis darbus kitiems, atsiduos tik kūrybai, vėl tapys paveikslus ir galbūt įgyvendins didžiausią svajonę – turėti vaikų.

Viskuo rūpinasi pati

Daugiau nei du šimtai pardavimo taškų Italijoje, JAV, Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Maroke, Egipte, Kinijoje, Rusijoje, net Kuveite ir Saudo Arabijoje, – taip plačiai per dvejus metus pasklido I. Kaffemanaitės darbai.

Didmenos parodose Milane, Paryžiuje, Niujorke, prie baltutėlio prekių ženklo „Balossa“ stendo, rikiuojasi eilės užsisakyti Indros kurtų marškinių – šių pastarosiose kolekcijose yra net iki 45 skirtingų modelių – pasiruošusių verslininkų. Beje, jau kuriami ir kitų spalvų, ne tik iš tradicinės medvilnės, bet ir iš šilko, storesnių audinių. Visus savo kūrinius Indra nuo pat pirmos dienos vadina lietuviškais moterų vardais – Svajonė, Sigutė, Liepa…

„Didžiausios Milano parodos „The White Show“ savininkai visą dieną stebėjo mūsų stendą, nes negalėjo suprasti, kodėl prie jo tokios eilės. Manė, gal ką nemokamai dalijame“, – juokiasi Indra. Su agentais, platintojais, klientais, tiekėjais, gamintojais, žiniasklaidos atstovais ji bendrauja pati, nors džiaugiasi, kad jau turi ir asistentę. Be jųdviejų, įmonėje dar dirba gamybos vadybininkė, buhalterė ir Indros vyras, šis tvarko įvairius reikalus. „Norėčiau savo ženklą užauginti tiek, kad viskuo rūpintųsi specialistai, o aš galėčiau ramiai kurti ir būti kompanijos veidas. Ir dar gerai išsimiegoti. Pastaruoju metu penkios valandos miego – visiška norma“, – pasakoja dizainerė.

Prizas — savaitė su mokytoju

Drabužių dizaino specialybę Milane įgijusi moteris prieš trejus metus užsirašė į nuotolinius dizaino kursus. Kartu mokėsi dar 250 dizainerių ir stilistų iš viso pasaulio, o jiems vadovavo dėstytojas japonas, garsus savo gebėjimais konstruoti iš pirmo žvilgsnio neįmanomus dalykus. Savaitės trukmės stovykla su mokytoju, ne vieną dešimtmetį dirbusiu keliems Paryžiaus mados namams, – būtent toks buvo intensyvius mokslus vainikavęs pagrindinis prizas.

Grupę likus mėnesiui iki kursų pabaigos sudarė tik dvylika studentų. Kiti po įvairių užduočių atkrito. Pagrindinį prizą laimėjusi I. Kaffemanaitė prisimena, kad privatus meistriškumo kursas su dėstytoju išsklaidė paskutines jos abejones, – jei ko nors labai nori, nėra nieko neįmanoma.

„Savaitę su japonu kūrėme, dirbome, valgėme toje pačioje erdvėje. Iki šiol naudojuosi jo patarimais. Pagrindinis prizas man buvo ne tik neįkainojamos žinios, ne tik galimybė mokytis su visu būriu dizainerių, beje, ne vienas ir ne du jų šiuo metu yra žinomi pasaulyje, bet ir įkvėpimas, kuris mane apsėdo kursams pasibaigus“, – dalijasi Indra.

Iš Bulgarijos kilęs dizainerės vyras pasirūpino, kad jo gimtinėje būtų pasiūta pirmoji I. Kaffemanaitės sukurtų marškinių partija. Ten prekių ženklo „Balossa“ kolekcijos siuvamos iki šiol. Idėją atidaryti savo parduotuvę drauge septynerius metus esanti pora pasvarsčiusi atmetė – per didelė pasirodė rizika.

Daugelį metų Milane praleidusi Indra pažįsta daug mados industrijos atstovų, todėl savo kūrinius turėjo kam parodyti ir pasiūlyti, tačiau pradėjo ji ne nuo Milano, o nuo Monte Karlo. „Sukabinau ant pakabų savo „baltinukus“, nuvažiavau į prabangių parduotuvių gatvę ir užėjau į pirmą patikusią. Ten iškart gavau teigiamą atsakymą. Taip pat – ir antroje, ir trečioje. Namo grįžau turėdama aštuonis ar devynis užsakymus“, – pirmąjį sezoną prisimena Indra. Ir netrukus priduria, kad, nors ir džiaugėsi pirmuoju laimikiu, privalėjo judėti toliau, nes iš tokio klientų kiekio išgyventi tikrai negalėtų.

Žodis įkrito į širdį

Kurti baltus marškinius I. Kaffemanaitė pasirinko neatsitiktinai. Ši mintis ją aplankė, dar kai studijavo Milane. „Pati mėgau dėvėti baltus marškinius, bet susidūriau su ribota pasiūla. Arba dizainas būdavo per prastas, arba kaina per didelė, – labai sunkiai rasdavau, kas man patiktų. Pagalvojau, kad su ta pačia problema tikriausiai susiduria ir daugiau moterų. Neklydau“, – pasakoja marškinių kūrėja.

Abejonių dėl prekių ženklo pavadinimo Indrai nekilo. „Balossa“ jau ilgai sukosi dizainerės mintyse. „Taip kažkas iš draugų pavadino mane prieš kokius penkerius metus. Nors puikiai kalbu itališkai, šio žodžio reikšmės nežinojau, puoliau tikrinti internete. Pasirodo, jis reiškia „išdykėlę“, „gudruolę“. Nuo tada šį žodį rašiau visur – tiek nuobodžiaudama ant popieriaus skiautės, tiek ant kasdien nešiojamos kepurės. Kaip kokį magišką burtažodį“, – sako pašnekovė.

Burtažodis suveikė – iš tarptautinės parodos Milane ji parsivežė dar dvidešimt didelių užsakymų. Prekių ženklą „Balossa“ pastebėjo ir ne viena mados pramonės bendruomenė, – jo įkūrėja gavo prizą kaip geriausia pradedanti dizainerė. „Tiesa, pirmoji sėkmė mane aplankė truputį anksčiau – 2014 metų rugpjūtį, kai savo modelius pristačiau mano namais tapusio Lugano centrinėje aikštėje vykusiame mados šou. Dalyvavo per dvidešimt dizainerių. Sulaukiau daug pagyrų. Simboliška, bet iškart po šou startavo mūsų interneto svetainė, ir viskas pajudėjo“, – apie krikštą Lugane – vos 30 tūkst. gyventojų turinčiame, bet finansų ir pramogų centru laikomame mieste, pasakoja I. Kaffemanaitė.

Trumpa modelio karjera

Lugano dizainerė taip ir nesugebėjo pamilti, nors gyvena erdviame bute su vaizdu į ežerą. Vis dairosi į Milaną, – ten praleido ne vienus jaunystės metus, ten verda mados pramonė. „Iki Milano automobiliu – vos valanda, todėl į jį kartais nuvažiuoju ir po kelis kartus per savaitę. Dažnai – tiesiog pavakarieniauti. Nemažai laiko praleidžiu ir mažame pasienio miestelyje Italijos pusėje išsinuomotoje savo darbo studijoje. Šveicarija nėra Europos Sąjungos narė, todėl keliaudami į Italiją daug laiko sugaišdavome muitinėje. Visi tie maišai su audiniais ir produkcijos pavyzdžiais… Dabar patogiau“, – sako Indra. Studijos sename erdviame garaže vidų ji, be abejo, išdažė mėgstamiausia balta spalva. Milanas I. Kaffemanaitei primena ir 1995-uosius, kai ryžosi išvažiuoti iš Lietuvos. „Lietuva man brangi, bet visada žinojau, kad joje neliksiu. Matyt, jau tada trūko erdvės. Net slapta svajodavau būti išmesta į platųjį pasaulį. Regis, tik to ir reikėjo. Kai buvo atidarytos sienos, ilgai nelaukusi išvykau, nors Lietuvoje gyvenau tikrai gerai – siūdavau namuose, turėjau klientų. Anglų nemokėjau nė žodžio, italų – vos vos“, – pradžią Italijoje prisimena Indra.

Dvylika metų krepšinį Šiauliuose žaidusi moteris į Milaną išvažiavo dirbti modeliu, tačiau tai tebuvo avantiūra. Mergina pati sau atrodė nepatraukli ir eidama į modelių atrankas slapta vylėsi, kad jos nepasirinks. „Keliai sulinkę nuo krepšinio. Na, koks aš modelis? Turėjau vos du užsakymus, bet ir tų prisiminti nenoriu. Tuo metu susipažinau su žmogumi, užsimezgė santykiai, kartu išvykome gyventi į Luganą. Po trejų metų nusprendžiau gyventi savarankiškai“, – keliolikos metų senumo istoriją prisimena dizainerė. Vos atvykusi į Italiją, ji įsigijo siuvimo mašiną ir gyveno iš puikiai įvaldyto amato, tad pradėti viską nuo nulio naujoje šalyje nė kiek nebijojo.

Sunkiausia — be sporto

Gyvenimą, iki įkūrė savo verslą, Indra prisimena su nostalgija, sako kone dešimtmetį gyvenusi savo malonumui. Ji išmaišė visą Italiją, šią šalį pažįsta galbūt net geriau nei daugelis vietinių. Neliko nė vienos neaplankytos šiuolaikinio meno galerijos, – ši meno kryptis kūrėją įkvepia labiausiai. „Pinigų visada užsidirbdavau užtektinai. Siūdavau namie, padėdavau vietinėms ateljė. Vėliau baigiau gemologijos kursus, penkerius metus dirbau konsultante aukso parduotuvėje. Galėjau nieko netrukdoma ieškoti savęs“, – apie kelią svajonės link kalba I. Kaffemanaitė.

Pradėjusi plėtoti su prekių ženklu „Balossa“ susijusią veiklą turėjo atsisakyti ir poilsio prie jūros, ir slidinėjimo kalnuose, – kai visa tai aplink, dažnai spontaniškai rinkdavosi tokį laisvalaikį. „Sunkiausia buvo atsisakyti sporto. O juk maratonus bėgdavau… Ištuštėjo ir namai, – anksčiau juose būdavo pilna svečių. Mėgdavau su draugėmis gaminti vakarienę, ilgai vakaroti. Per pastaruosius dvejus metus neturėjau nei atostogų, nei laisvadienių“, – neslepia moteris.

Šiuo metu jos namų pietų stalas nukrautas eskizais ir sutartimis, o didžiausia švente Indra laiko agentų kvietimą drauge pavakarieniauti Milane, kartu aptarti ir darbo reikalus. Kai nori atsipalaiduoti, gerą pusvalandį tiesiog naršo internete – ieško inspiracijų, idėjų, dairosi, ką sukūrė kolegos. Didžiausiais savo įkvėpėjais I. Kaffemanaitė laiko avangardiniu stiliumi kuriančius dizainerius Rick‘ą Owens‘ą, Ann Demeulemeester, Vivienne Westwood.

Nori gyventi prie jūros

Ryšį su Lietuva dizainerė palaiko bendraudama su draugais – tiek šalia gyvenančiais, tiek į svečius dažnai atvažiuojančiais. „Man tiek užtenka. Šiauliuose gyvena mama, bet nuo tada, kai pradėjau verslą, dar neaplankiau. Tai slegia labiausiai. Gera grįžti, pabūti su artimaisiais, gamtoje, pakalbėti lietuviškai“, – atvirauja Indra, lietuviškus žodžius jau tarianti, kaip būdinga italams, minkštai.

Apie ateitį Lietuvoje moteris nekalba. Svarsto, kad pirmiausia – dėl klimato, mat gimtinėje šalta, trūksta saulės. „Net nežinau, ar liksime ir Lugane. Turime planą keltis gyventi ten, kur šilčiau, prie jūros, bet tam reikia įsukti verslą. Mano agentai tvirtina, kad jei viskas eisis kaip dabar, nereikės nė penkerių metų“, – atvirauja Indra.

Kūrėja tikisi, kad tada verslas galės judėti be didelio jos įsikišimo, o ji pati – ramiai kurti ir grįžti prie pomėgio tapyti. Nors ir atrodo, kad vėl ir vėl išradinėti baltų marškinių variacijas sudėtinga, I. Kaffemanaitė sako sunkumų dėl įkvėpimo niekada neturėjusi. Ją esą įkvepia viskas aplink. O sunkiau kartais sekasi realizuoti eskizo idėją. Jeigu per tris dienas nesugalvoja, kaip drabužį sukonstruoti, kad gerai atrodytų, atideda geresniems laikams. „Mados versle viskas vyksta greitai, paskutinę naktį. Laiko visada trūksta, net jei viską ir suplanuoji iki smulkmenų. Prabangos ilgai medituoti tiesiog neturiu“, – sako pašnekovė.

Svajoja apie vaikus

Savo verslą be pagalbos pradėjusi I. Kaffemanaitė atskleidžia mados pramonės užkulisius. Sako, kad mažų prekių ženklų atstovams nelengva. Jie kiekvieną sezoną pradeda kaip dar vieną lemiamą mūšį dėl išlikimo. Konkurencija didžiulė. „Didesniems juk ir klaidas atleidžia lengviau. O mes ant kortos statome viską. Suklysti negalime“, – apie įtemptą gyvenimą pasakoja Indra. Jos ambicija paprasta – užsidirbti ir užauginti kompaniją iki tokio dydžio, kad galėtų steigti parduotuves. Jose marškinius pardavinėtų už visiems prieinamą kainą, o ne už tokią, kokią šiuo metu siūlo perpardavinėtojai.

„Be darbinės sėkmės, dar svajoju apie vaikus. Vyrą turiu, norime vaikų. Sako, kad laiko dar yra. Tik gaila, kad graži prūsiška pavardė mūsų karta ir pasibaigs, nes giminėje – vien moterys“, – prisipažįsta mergautinę pavardę turinti I. Kaffemanaitė. Ją po vedybų pasiliko, nes tiesiog labai patinka. Gal tik lietuvišką galūnę -aitė kada nors drįs nuimti. Sako, kad vietiniai labai vargsta tardami ir dažnai lygina ją su sunkiai ištariama garsios mados avangardistės belgės A. Demeulemeester. Savo kilmės Indra niekada neslėpė, nors pripažįsta, kad itališkas prekių ženklo pavadinimas bei kompanijos registracija Italijos teritorijoje kuria solidų įvaizdį, padeda marškinius parduoti greičiau. „Kad ir kas būtų, širdyje esu lietuvė“, – sako kūrėja. Tada susimąsto ir suabejoja, ar Lietuvoje tokios sėkmės būtų įmanoma taip greitai sulaukti. „Kita vertus, įmanoma absoliučiai viskas. Tuo labai tikiu.“

 

Žurnalas MOTERIS, 2017 m. balandis

Naujausią BALOSSA kolekciją galite pamatyti virtualiame Bomberio showroome.

 

Komentarai 0