„Keisti pasaulį – tai ne pasirinkimas, o prievolė. Kiekvienas privalome bent pabandyti“, – tvirtai taria STEFAN SIEGEL (38), dažnai vadinamas šių dienų pasaulinės mados pramonės vizionieriumi ir revoliucionieriumi. Jis – daugiau nei 24 tūkstančius mados prekės ženklų ir nepriklausomų dizainerių vienijančios elektroninės platformos Not Just A Label (NJAL) įkūrėjas ir vadovas.

Buvęs tokių garsių prekės ženklų kaip „Gucci“, „Prada“ ir „Calvin Klein“ modelis bei diplomuotas ekonomistas, 2008-aisiais Stefanas ryžosi avantiūrai – įkūrė erdvę, kurioje mažai kam žinomi mados prekės ženklai iš viso pasaulio gali ne tik parduoti savo kūrinius, bet ir užmegzti kontaktą su reikalingais žmonėmis – agentais, platintojais, didmenininkais. Metęs iššūkį nusistovėjusioms mados pasaulio taisyklėms, kai mažieji pasmerkti metų metus likti didžiųjų žaidėjų šešėlyje, Stefanas padovanojo galimybę naujiems talentams tapti ypač matomiems.

Pasaulį geresniu vyras siekia padaryti ir už biuro sienų: iš kalnuotosios šiaurinės Italijos kilęs Stefanas žiemą Alpėse rengia kursus slidininkams – moko juos išsigelbėti užklupus sniego nuošliaužai. Be to, savo namuose Londone, o dabar ir Los Andžele, priglaudžia smurtą patyrusius šunis, kuriems vėliau randa naujus namus. „Verslininko gyvenimas intensyvus, bet jeigu labai nori ir teisingai sudėlioji prioritetus – laiko rasi viskam“, – specialiajame interviu žurnalui sako jis.

BOMBERIS: Lietuvoje mada – opi tema. Turime daug talentingų dizainerių, tačiau nors ir stengiasi žengti į tarptautinę mados rinką, pasauliniu mastu jie vis dar nežinomi. Esate daugelio sėkmės istorijų liudininkas – ko gi reikia norint pasiekti tarptautinį pripažinimą?

STEFANAS: Taip, šiuo metu pasauliniu mastu žinomi net keli dizaineriai, kurie tada, pačioje NJAL pradžioje, patikėjo mūsų idėja ir niekam nežinomi prisijungė prie taip pat niekam nežinomo tinklo. Taigi, sėkmės istorijų tikrai mačiau. Pirmiausiai ką siūlau padaryti, – būtinai išgryninti savo tapatybę: suvokti kas esi, kam esi ir kuo ypatingas esi. Tik aiškiai atsakę į šiuos klausimus galite bandyti savo unikalumu pasidalinti su visu pasauliu.

Tačiau aš nemanau, kad buvimas tarptautinėje rinkoje yra viskas. Kur kas svarbiau – tinkamai įsitvirtinti namų rinkoje, įsukti gerai veikiantį verslą, ištestuoti jį namų sąlygomis. Deja, be tinkamo pasiruošimo tarptautinė sėkmė dažnai būna labai trumpa.

BOMBERIS: Pastaraisiais metais juntamas didelis susidomėjimas prekės ženklais ir dizaineriais iš mūsų pasaulio pusės – vien ką reiškia ruso Gošos Rubčinskio, gruzino Demnos Gvasalijos, ukrainiečio Konstantino Koftos pripažinimas mados sostinėse. Kaip manote, kuo paaiškinamas šis alkis Centrinės ir Rytų Europos, Kaukazo kūrėjų madai?

STEFANAS: Šis susidomėjimas nėra naujas. Mados sostinėse visada būdavo kalbų apie talentus iš jūsų kraštų. Tik šiandien gyvename tokiame pasaulyje, kuris yra globalus, kai socialinių medijų dėka naujienos pasklinda kur kas greičiau nei anksčiau, tad ir talentai kartais iškyla žaibiškai.

Be to, tradiciniai didieji prekių ženklai iš esmės kuria tą patį per tą patį, todėl manęs nestebina, kad pasaulis dairosi į tuos kraštus, kur gimsta kažkas išties naujo ir nematyto.

Nepamirškime ir to, kad dizaineriai iš Rytų Europos ir Rusijos savo rūbais sugeba papasakoti istoriją, dažnai į kūrinius įpindami daug lokalių tradicijų, istorinio ir kultūrinio konteksto. Tai senajam pasauliui yra be galo patrauklu.

BOMBERIS: Kita stipri tendencija mados pramonėje – tvarumas ir socialinė atsakomybė, ypač turint galvoje, kiek naujų prekės ženklų kasmet įžengia į rinką, kiek produkcijos jie pagamina ir kaip šis procesas teršia gamtą. Kaip prekės ženklai, su kuriais dirba NJAL, prisideda prie tvarumo skatinimo? O kaip savo socialinę atsakomybę formuluojate Jūs pats kaip NJAL įkūrėjas?

STEFANAS: Šiandien internetas yra ta jėga, kuri suteikia galimybę pačiam mažiausiam prekės ženklui iš atokiausio pasaulio kampelio parduoti savo prekę pirkėjui iš kito atokiausio pasaulio kampelio. Tai neįtikėtina, ypač turint galvoje, kad maži ir nepriklausomi prekės ženklai, su kuriais iš esmės ir dirba NJAL, prekes gamina patys, dažnai rankiniu, ne serijiniu būdu. Taip mes tarsi grįžtame du, tris ar daugiau šimtų metų į praeitį, kai žmonės pirko tiesiai iš amatininko.

Tikiu, kad šiomis dienomis internetas atlieka savotišką tilto funkciją, sujungdamas galutinį pirkėją su tuo amatininku. Ir svarbiausia, kad, norint būti pelningu, amatininkui nebūtina tapti didžiuliu tarptautiniu superbrendu, kad pasiektų pirkėją visame pasaulyje. Jis ir toliau gali likti mažas ir nepriklausomas, gaminti nedideliais kiekiais ir iš vietos žaliavų, gamybą organizuoti savo regione, taip pat įdarbinti vietos žmonės. Ar gali būti geresnė grąža savo bendruomenei? Juk tvarumas – tai ne tik ekologiški audiniai ir nulinės taršos politika, kurios laikosi visi mažieji ženklai, bet ir mažos gamybos apimtys, trumpesnė operacijų grandinė, artimesnis ryšys su galutiniu klientu, parama savo bendruomenei.

Šiuo metu NJAL tinklas jungia per 24 tūkstančius dizainerių iš daugiau nei 110 pasaulio valstybių. Be abejo, dalis šių naujokų kilę iš didžiųjų mados sostinių. Tačiau dauguma ženklų vis dėlto prasidėjo tokiose šalyse ir miestuose, kurie retai asocijuojami su mada. Taigi, NJAL dėka šie nedidukai prekės ženklai atsirado globaliame mados pasaulio žemėlapyje. Tai yra gyvas įrodymas, kad mūsų projektas turi gilesnę prasmę nei tik pelnas.

BOMBERIS: Viena pagyvenusi amerikietė, kuri visą gyvenimą praleido mados pramonėje ir šiuo metu yra žinoma mados agentė, kartą man paatviravo: „Jeigu gali nebūti madoje, geriau nebūk. Mada žiauri.“ Spėju, kad ji turėjo galvoje didžiulę konkurenciją ir kančias, bandant sukurti ne tik naują ir įdomų, bet ir komercišką produktą. O kaip manote Jūs – ar mada išties tokia žiauri?

STEFANAS: Taip, mada žiauri. Dizaineris išverčia viešajam teismui viską, ką jis tik turi geriausio, tačiau dažnai lieka neįvertintas arba nepakankamai įvertintas. Mada sudėtinga – joje susipina tiek daug kompetencijų, kurias visas būtina turėti, kad sulauktumei pasisekimo. Ypač kai esi mažas ir dar neturi kompetentingos komandos.

Kitose pramonėse gali išgyventi neišmanydamas technologijų, rinkodaros triukų ar tinkamo savęs pateikimo niuansų, tačiau mados vartotojai perka visumą ir vertina prekės ženklą ne tik pagal produktą, bet ir pagal tapatybę, misiją, istoriją, susikurtą įvaizdį, matomumą viešojoje erdvėje, t.t.

Taigi, svarbu ne tik ką ženklas kuria, bet ir kaip jis save pristato. Ir tame yra visa mados pasaulio intriga ir žavesys. Žmonės tikisi, kad pradedantis dizaineris jau yra ne tik įdomus kūrėjas, bet ir gabus rinkodaros bei viešųjų ryšių specialistas, pakankamai gerai išmanantis naująsias technologijas ir net finansus.

Konkurencija madoje yra didžiulė. Pasauliui tiesiog nebereikia daugiau mados prekės ženklų, todėl potencialo likti turi tie, kurie ne tik kuria nematytą, inovatyvų produktą, bet ir sugeba tinkamai jį pristatyti, perteikti savo idėją ir produkto vertę.

BOMBERIS: Šiuo metu mados pramonė yra savotiškoje kryžkelėje: elektroninė prekyba užgožia mažmeninę, didžiulės didmeninės prekybos parodos, kurios dešimtmečiais dominavo mados sostines, stovi pustuštės, dizaineriai vienas po kito siūlo pirkti kolekcijas tiesiai nuo podiumo, o tai reiškia dar didesnes apsukas ir taip dinamiškame mados pasaulyje. Stefanai, iš Jūsų varpinės viskas turėtų matytis geriau, – kurgi juda ši pramonė ir ko mums visiems laukti?

STEFANAS: Nepradžiuginsiu konkretumu, nes šiuo metu niekas nežino, kur link juda mados pramonė. Ši nežinomybė yra džiuginanti bei atverianti naujas duris riziką mėgstantiems žmonėms, tačiau tuo pačiu daugeliui šios pramonės dalyvių ši nežinomybė yra gąsdinanti, sakyčiau stingdanti kraują.

Neabejoju, kad visi sutiktų, kad šiandien madai reikia perkrovimo, savotiško visų generatorių išjungimo ir įjungimo iš naujo. Visa sistema turi pasikeisti. Problema tame, kad didieji prekės ženklai – tiek greitosios mados tinklai, tiek prabangiosios mados kompanijos – dažnai yra be galo didelės organizacijos, turinčios sudėtingas verslo valdymo sistemas, todėl jos tiesiog negali pasikeisti per vieną naktį. Laimi tos, kurios pademonstruoja maksimalų lankstumą. Kad ir tas paminėtas kolekcijų pirkimas tiesiai nuo podiumo, kai didmenos pirkėjui nereikia laukti viso pusmečio, kol jo užsakymas bus pagamintas.

Tokiomis aplinkybėmis pranašumą įgauna maži prekės ženklai, kurie dėl savo nesudėtingo verslo modelio gali būti ypatingai lankstūs. Be to, jų pusėje internetas, kurio dėka žmonės sužino apie gabius naujokus. Sėkmės istorijų vis daugiau. Kaip beje ir nesėkmių – didieji ženklai neatlaiko tarpusavio konkurencijos, nesugeba greitai persiorientuoti besikeičiančiame pasaulyje ir bankrutuoja.

Dabar – patys įdomiausi, netikėtumų kupini laikai, ir mes kaip globali platforma norime būti šio pokyčio dalimi. Ne tik liudininkais, bet ir aktyviais veikėjais.

BOMBERIS: Esate vadinamas vienu didžiausių šių dienų mados pramonės vizionieriumi. Kaip naudojatės tokiu savo statusu ir kokias vertybes komunikuojate turėdamas tokią viešumo tribūną?

STEFANAS: NJAL pradinė misija liko nepakitusi nuo pat įsikūrimo – esame tam, kad palaikytume mažuosius prekės ženklus. Tokiu būdu kovojame su didžiųjų ženklų protegavimu ir politikavimu madoje. Nenorime taikytis su nepotizmu, kuris užvaldęs mados pramonę, kai reikalai sprendžiami šeimose, klanuose, susivienijimuose ir įmonių grupių viduje. Viskas, ką darome, nukreipta į tai, kad galėtume paremti pradedančiuosius ženklus ir leisti naujiems talentams sužibėti. Ne veltui NJAL logotipe – juodoji avis. Ji simbolizuoja kitoniškumą, ėjimą prieš srovę, stovėjimą už savo idealus. Tokia yra ir mano asmeninė, ir NJAL misija.

Viską darome nuosekliai ir pragmatiškai. Savo plano neatsisakysime ir atkakliai laikysimės jo ir ateityje. Siekiame pakeisti mados pasaulį, sulaužyti nusistovėjusias taisykles. Apie tai kalbu tiek NJAL bendruomenei, tiek platesnei auditorijai skirtuose renginiuose, taip pat ir studentams. Kaip kviestinis lektorius skaitau paskaitas tokiose žinomose pasaulio mados mokyklose kaip Parsons koledžas, Londono mados koledžas, Central Saint Martins koledžas. Ne kartą apie tai kalbėjau televizijų – BBC, Bloomberg TV ir kitų – eteryje.

BOMBERIS: NJAL pradėjote 2008-aisiais, kai jokių panašių platformų nebuvo nė kvapo. Kita vertus, tai buvo sudėtingas ekonominės recesijos metas. Kaip projektas augo per pirmuosius aštuonerius metus ir kokią ateitį jam numatėte per ateinančius aštuonerius?

STEFANAS: Be interneto platformos, taip pat visame pasaulyje darome laikinąsias savo dizainerių parduotuves, vadinamąsias pop-up.  Taip pat rengiame didmeninės prekybos parodas, kuriuose suteikiame atrinktiems dizaineriams galimybę pasiekti didmenos pirkėjus ir agentus, susipažinti su pažangiais gamintojais. Be to, organizuojame edukacinius renginius, kurių metu dizaineriai gauna jiems augti reikalingų žinių. Šiuo metu dirbame ties savo mažmeninio tinklo projektu.

Ateityje planuojame į savo kūrėjų šeimą priimti į kitų dizaino šakų – baldų, interjero objektų, pramoninio dizaino atstovų. Mūsų kelionė tęsiasi, ir pabaigos dar nematyti.

BOMBERIS: Jūsų gyvenimo aprašyme – patirtis viešųjų ryšių, bankininkystės ir investavimo sferose, tačiau Jums teko dirbti ir modeliu. Įdomu, kad kažkada buvote „Gucci“ veidas, o vėliau tą patį ženklą konsultavote verslo plėtros klausimais. Taigi, darau prielaidą, kad NJAL nėra tik susapnuota idėja, o labiau ilgamete patirtimi madoje ir versle paremtas apgalvotas planas. Kaip yra iš tikrųjų?

STEFANAS: Be abejo, NJAL projektui įgyvendinti panaudojau visą savo patirtį – tiek mados pramonėje, tiek bankininkystėje, tiek ryšių su visuomene ir pardavimų sferoje. Nežinia, ar būčiau ką nors panašaus sugalvojęs, jeigu gyvenimas iki tol būtų susiklostęs kitaip. Bet manau, kad viskas vyko dėsningai. Vienos ekonomikos universitete baigiau Tarptautinio verslo administravimo magistro studijas. Studijų metais nemažai dirbau modeliu.  Baigęs studijas įsidarbinau bendrovėje „Ernst & Young”, vėliau – garsiajame Šveicarijos banke „Sal. Oppenheim“, galiausiai investicijų kompanijoje „Merrill Lynch M&A Investment Banking Group” Niujorke ir Londone. Išvis teko padirbėti penkiuose žemynuose. Esu daug matęs, ir turėjau galimybę visą šią patirtį ir įgūdžius tikslingai pritaikyti viename projekte.

BOMBERIS: Jūsų projekto sėkme abejoti būtų neprotinga – Jus žino net mažai su mada susiję žmonės. Tačiau privalau paklausti: koks buvo kelias į sėkmę ir kokių nesėkmių jame pasitaikė?

STEFANAS: Kai pradedi verslą, pradžioje nebūna nei ypatingai didelių sėkmių, nei ypatingai skaudžių nesėkmių. Mano įprastoje dienoje pasitaiko ir laimėjimų, ir pralaimėjimų, tačiau tai yra verslaus žmogaus kasdienybė. Be to, neskubu per daug džiaugtis laimėjimais, nes žinau – blogos žinios gali užgriūti netikėtai. Ir analogiškai per daug neliūdžiu, kad kažkas nenusiseka, nes patirtis šnabžda – palauk ir tuoj bus gerų žinių.

Turėjome ir tebeturime nemažai sunkumų, bet taip pat jau patyrėme ir daug laimėjimų. Pirmuosius dvejus metus iš savo projekto vargiai gavome pajamų. Tačiau ir tada, ir dabar, stengiuosi neprarasti blaivaus proto, nieko nesureikšminu ir nedramatizuoju.

BOMBERIS: Kaip Jūsų komanda atrodo dabar – juk kažkada pradėjote dviese su programuotoju broliu, Jūsų buto Londone svetainėje pirmąkart sudėlioję NJAL veiksmų planą?

STEFANAS: Taip, buvome dviese. Normalu, kad per kelerius metus gerokai paaugome. Šiuo metu visame pasaulyje turime apie penkiasdešimties žmonių komandą – trys dešimtys yra etatiniai darbuotojai, ir dar apie dvidešimt yra laisvai samdomi, dirbantys prie projektų. Pavyzdžiui, kai turime organizuoti renginį konkrečioje šalyje, laikinai samdomės žmones, kurie išmano lokalias rinkas ir padeda viską organizuoti vietoje.

BOMBERIS: Labai daug keliaujate, gyvenate tarp kelių miestų. Štai dalį rudens praleidote Los Andžele, kad gruodį ten atidarytumėte NJAL padalinį. Gal verslo interesų turite ir Lietuvoje?

STEFANAS: Mūsų pagrindinė būstinė yra Londone, kątik atidarėme ir antrąjį biurą Los Andžele. Tačiau turime verslo interesų visame pasaulyje, todėl mūsų tikslas šiems 2017-iems metams – neprisirišti prie vienos ar dviejų lokacijų, bet dirbti keliaujant. Taigi kelionių bus dar daugiau. Baltijos šalyse buvau daug kartų – skaičiau paskaitas, organizavau renginius. NJAL platformoje pristatome labai nemažai dizainerių iš jūsų regiono, taip pat ir Lietuvos.

Šiuo metu mūsų fokusas – Šiaurės Amerika, tačiau tai visiškai nereiškia, kad Europa mums nebeįdomi. Šių metų pradžioje daugelyje šalių steigsime savotiškas savo ambasadas – turėsime žmonių, kurie patars dėl plėtros lokaliose rinkose, ieškos naujų prekės ženklų. Manau, neaplenksime ir Lietuvos.

BOMBERIS: Dažnai būnate ir gimtinėje, Pietų Tirolyje. Pasiilgstate Alpių?

STEFANAS: Žiemą dirbu kalnų vedliu, mokau pažengusius slidininkus, kurie nori aštresnių pojūčių, slidinėti pavojingesniais maršrutais. Tačiau mano pagrindinė užduotis – instruktuoti juos, kaip tai daryti saugiai, be grėsmės gyvybei, o ypač kaip išgyventi užgriuvus nuošliaužai.

Taip pat esu šunų dresuotojas. Dirbu su probleminiais – šeimininkų smurtą patyrusiais arba kautynėse dalyvavusiais šunimis. Bendradarbiauju su keliomis tokiais gyvūnais besirūpinančiomis nevyriausybinėmis organizacijomis tiek Londone, tiek Los Andžele, kur pastaruoju metu praleidžiu daug laiko. Gyvūnus priglaudžiu savo namuose, kol jiems randami nauji šeimininkai. Beveik nepalieku jų vienų, todėl kartu einame ir sportuoti, ir dirbti, ir vakarieniauti su bičiuliais.

BOMBERIS: Neįtikėtina – kaip viską spėjate?

STEFANAS: Nenustebinsiu atsakymu: svarbiausia – teisingai sudėlioti prioritetus. Ir dirbti tą darbą, kuriuo tiki. Turiu su NJAL susijusių didelių planų, dirbu daugiau nei paroje yra valandų, bet tiksliai žinau koks šitokio pasirinkimo tikslas. Tikiu, kad pasaulį įmanoma pakeisti. Apskritai, keisti pasaulį – tai ne pasirinkimas, o prievolė. Kiekvienas privalome bent pabandyti tai daryti.

 

Žurnalas MOTERIS, 2017 m. vasaris

 

Komentarai 0