Šį kartą gyvas pokalbis su interneto platybėse gerai žinoma ir kartu šiek tiek paslaptinga figūra. O tai figūrai labai tinka tamsūs drabužiai (ir sidabrinė Armani odinė striukė, kurią vilkėdamas įžengė į redakciją), mąslus kritiškas žvilgsnis į mūsų mados ateitį ir miestas. Interneto puslapio Bomberis.com įkūrėjas ir autorius, mados ženklų komunikacijos ir vadybos specialistas Arnoldas Remeika-Bomberis atrodo truputį dvilypis: viešai nesudirbinėja, tačiau kandumo ir subtilios ironijos jo įrašuose netrūksta, vertindamas stengiasi išlikti pozityvus, nors jį patį besišypsantį pamatysi ne taip dažnai. „Fotografas nenorėjo, kad šypsočiausi“, – prapliumpa juoktis, kai paklausiu, kodėl nuotraukose žurnalui atrodo toks rimtas. Žinoma, tai poza. O pozuoti (ir kalbėti) Arnoldas moka, nes puikiai žino, ko nori, ir kaip to pasiekti. Penkias valandas lietuje Vilniuje vykusi fotosesija priešais Vaido Jokubausko objektyvą ir kone keturias valandas trukęs interviu – ko nepadarysi dėl tobulo rezultato.

Tekstas Asta Lipštaitė

Fotografas Vaidas Jokubauskas

Stilistė Fausta Jurgilaitė

Vizažistė Kristina Raulinaitė

Drabužiai ir avalynė One Wolf, Bonboz, OHMY, Más 924, Zara, G-Star RAWDr. Martens, The Last Conspiracy

Net tavo tekstuose nebūna klaidų. Visada buvai perfekcionistas?  

Taip, tikrai toks esu. Labai nemėgstu nekokybės – aprangoje, santykiuose, darbe. Reikėtų paklausti visų mano buvusių asistenčių ir vieno asistento, koks aš esu ir ar sunku su manimi dirbti. Tačiau esu reiklus ir mėgstu, kai žmonės atlieka savo darbą iki galo.

Radijo laidoje Marijos Palaikytės paklaustas, kas esi, atsakei: „Kas aš tik nesu…“ Tai kas gi tu vis dėlto esi? Kuris vaidmuo tau priimtiniausias?

Kai rašau tekstus „Instagram“ ar „Facebook“, prie savęs dedu hashtagą #fashionpromoter. Tai žmogus, kuris gyvena mados pasaulyje, stebi ir domisi jos procesais, taip pat turi ambiciją pamatyti lietuviškų vardų globaliame mados žemėlapyje. Galima sakyti, kad esu mados vadybininkas, nes dirbu, dirbau ir ketinu dirbti su mados ženklais. Esu ir mados žurnalistas: rašau tekstus savo tinklaraščiui ir kaip svečias kituose leidiniuose. Negana to, mados entuziastas, nes man įdomu gilintis į madą. Visą laiką (su mažais nuklydimais į verslą ir pardavimą – penkerius metus turėjau savo ateljė, buvau vieno labiausiai išplėtoto lietuviško prekės ženklo Julia Janus tarptautinio pardavimo vadovas) dirbau su viešaisiais ryšiais. Viešieji ryšiai – pagrindinis mano kelias. Pradėjau tada, kai niekas (nė aš pats, stodamas į universitetą 1997-aisiais) dar gerai nežinojo, kas tas piaras. O tai yra istorijų pasakojimas, įvaizdžio formavimas pačia gerąja prasme. Aš mėgstu istorijas ir padedu formuoti ženklų įvaizdį. Iš to valgau duoną. Visa kita, kaip ir „Bomberis“, kol kas yra mano „užklasinė“, papildoma, neatlygintina (išskyrus moralinį pasitenkinimą) veikla. Tačiau kaip tik dabar viskas sparčiai keičiasi – palikau darbą, rimtai plėtoju savo projektą.

Vis tiek įdomu, kuri aukštoji mokykla ugdo tokius raštingus žmones… Papasakok, kokius mokslus esi baigęs.

Baigiau anglų kalbos ir literatūros bakalaurą LCC tarptautiniame universitete Klaipėdoje. Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos institute įgijau viešųjų ryšių magistro laipsnį. Žurnalistinio išsilavinimo neturiu ir niekada nemaniau, kad būsiu žurnalistas.

Pameni, koks buvo tavo pirmas straipsnis?

Kuo puikiausiai – apie grafičius vietiniame dienraštyje „Klaipėda“ prieš dvidešimt metų, dar studijuojant universitete. Po studijų atėjau rašyti į šį dienraštį apie šeimą ir sveikatą, nieko neišmanydamas apie tai! Pusmetį praleidęs rašydamas apie kosulį ir hipochondriją, perėjau į kultūros skyrių, rašiau apie muziką, teatrą – sritis, kurios man patiko. Vėliau perėjau į aktualijas. Iš viso „Klaipėdoje“ praleidau penkerius metus, iš jų trejus buvau savaitinio priedo jaunimui redaktorius. Per visą šį laiką, manau, ir nušlifavau savo stilių. Tekstai man visada sekėsi, bet išmokau rašyti trumpesniais sakiniais. Anksčiau jie užimdavo po šešias eilutes.

Kovo mėnesį, kai buvai išrinktas ir Vyrų mados savaitės stilingiausiųjų apdovanojimuose paskelbtas stilingiausiu „L’Officiel Mada“ vyru, jau išsiaiškinome, kodėl savo tinklaraštį pavadinai „Bomberiu“. Šį kartą noriu paklausti, kodėl apskritai pradėjai jį rašyti?

Šio projekto tikslas niekada nebuvo pamaloninti savo ego. Noriu nuoširdžiai pareklamuoti vietos kūrėjus, kurių turime tikrai daugiau negu kitose Baltijos šalyse, padėti jiems tapti žinomesniems. Bet vien to man būtų negana, juk turiu susikurti darbo vietą bent jau sau, nors planuose – ir gausesnis kolektyvas. Turiu ambicijų savo tinklaraštį ilgainiui paversti solidžiu tarptautiniu interneto žurnalu, kurio dalis turinio būtų verčiama ir į anglų kalbą. Juk kiekvienas norime, kad apie mūsų kūrėjus sužinotų ir užsieniečiai, tiesa? Netolimoje ateityje ketinu įsteigti ir kūrybinę agentūrą. Kartu su bičiuliais bendraminčiais savo klientams iš mados pasaulio pasiūlysime visokeriopą pagalbą – ne tik viešųjų ryšių, bet ir interneto svetainių kūrimo, grafinio dizaino, fotografijos paslaugas. Rimtai svarstau ir apie dizaineriams skirtus mokymus, juk akademijoje vadybos ir strategijos jų niekas nemoko. Kol kas praktikuojuosi kartais kalbėdamas studentams ar kokiose konferencijose.

Per kiek daugiau nei metus tavo tinklaraštis tapo madingus reiškinius apžvelgiančiu elektroniniu žurnalu, virtualia platforma (showroom’u) talentingiems kūrėjams. Kaip juos atsirenki? Kokie tavo vertinimo kriterijai?

Iš pradžių tų kriterijų buvo daugiau, ir aš pats buvau kitoks. Rašyti tinklaraštį pradėjau nuo tų kūrėjų, kurie patinka man. Tačiau rašydamas vien apie juos, greit išsisemsiu ir imsiu kartotis. Baltijos šalių mada pati savaime yra nedidelis ratas, tad jei dar susikursiu mažesnį savąjį, greit pritrūksiu herojų (juokiasi). Rašau apie nepriklausomus dizainerius, kurie rimtai dirba ir kuria (o ne kopijuoja) kolekcinius gaminius. Gal ir nesu didelis mados teoretikas, bet kas yra kokybiška, o kas ne, galiu atskirti. Dabar standartų gal ir mažiau, tačiau pagrindinis visada buvo ir tikrai išliks – ir dizaino, ir gamybos kokybė. Aišku, rašau ne tik apie dizainerius – apžvelgiu globalius mados pramonės procesus, stengiuosi pradėti tokias diskusijas, kuriose nėra vienareikšmio atsakymo. Taip edukuoju ir save, ir skaitytojus.

Iš kur žinai, kad dizaineris ar prekės ženklas kuria iš tiesų kokybiškus drabužius? Važiuoji, čiupinėji juos, klausinėji?

Labai geras klausimas. Aš juos stebiu, su jais bendrauju, dalyvauju renginiuose Lietuvoje ir užsienyje, kur tuos daiktus galima iš tiesų pačiupinėti, taigi tikrai su kūrėjais gerai susipažįstu. Tačiau žmones, su kuriais kalbame ta pačia kalba, aš greit atpažįstu. Labai mėgstu apžiūrėti vidinę drabužio pusę. Štai neseniai buvau Vaido Maco studijoje – esu absoliučiai priblokštas tokios vidinių siūlių kokybės ir negaliu patikėti, kad tokie drabužiai kuriami ir siuvami Lietuvoje.

Kiek atviras leidi sau būti savo tekstuose?

Esu visiškai atviras. Per savo gyvenimą esu parašęs daug įvairių tekstų. Kartais norėčiau, kad „Google“ neegzistuotų (juokiasi). Tačiau tinklaraštyje leidžiu sau būti savimi. Galbūt kartais norėčiau būti ir ne toks atviras, ypač „Facebook“.

Neseniai šurmulį sukėlė tavo puslapyje pasirodęs Lauros Butvilaitės rašinys apie lengvabūdiškų pažinčių aplikacijas. Kodėl nusprendei rašyti ne tik apie madą?

Sex sells, juk taip sakoma, tiesa? (Juokiasi.) O jeigu rimtai, visas mano tinklaraštis „pakabintas“ ant didelio miesto gyventojo ir jo gyvenimo būdo tematikos. Tai nėra tik mada ir stilius, man rūpi, kas įdomu ir gali rūpėti laisvam, intelektualiam, atviram, smalsiam miestiečiui. Noriu, kad „Bomberis“ taptų lėtesnio skaitymo reikalaujančiu galbūt mažesnės dinamikos nišinių naujienų portalu. O šis rašinys apie pasimatymus „Tinder“ buvo pirmasis ne mano rašytas tekstas „Bomberyje“ ir jis tikrai sulaukė didžiulio atgarsio – turiu prisipažinti, kad nė vienas mano tekstas nepasiekė tokių skaitomumo rekordų. Taigi ateityje bus ir sekso, ir miesto.

Ką tu pats manai apie „Tinder“?

Aš neįsivaizduoju, kas tai yra (pasako labai rimtu veidu! – aut. past.). Rimtai, nesu niekada naudojęsis „Tinder“ (pamatęs mano išraišką, pradeda juoktis – aut. past.). (Tai koks tu miestietis, jeigu nežinai, kas yra „Tinder“?) Aš žinau, kas yra „Tinder“, esu iš labai arti matęs, kaip tai veikia, tik nesu šios pasimatymų programėlės išbandęs. Juk man nebeaktualu! (Juokiasi.)

Kol susiformuoja vizualinė tapatybė, kartais tenka nemažai nueiti ir klysti. Kokių „klaidų“ padarei, kol atradai savąją?

Jeigu manote, kad mano stilius yra duotybė, taip nėra. Iš dabartinio taško žvelgiant, prieš penkiolika metų aš tikrai neatrodžiau gerai, nors turbūt kiekvieną mūsų apima keisti jausmai žiūrint į senas nuotraukas (juokiasi). Stiliaus reikėjo išmokti: turėjau daug perskaityti, peržiūrėti, pripratinti akį, daug laiko praleisti vartant žurnalus, o vėliau ir „Pinterest“, kad suprasčiau, kas yra gerai, o kas – ne. Dabar jau moku manipuliuoti drabužiais, bet man vis dar reikia laiko pagalvoti, ką kokia proga rengtis.

Koks buvo baisiausias drabužis, kokį kada nors vilkėjai?

Bičiulio dizainerio Tomo Uktverio universiteto išleistuvėms sukurtą drabužių ansamblį. Man buvo 24-eri, proto dar nelabai daug, bet noro save parodyti ir dėmesio – sočiai. Vilkėjau juodas platėjančias kelnes su įsiūtu raudonu kantu ir lygaus, labai brangaus ir labai žvilgančio ispaniško šilko marškinius su žabo ir juodomis sagutėmis. Komplektą užbaigė juodas kaklaraištis su slapta Swarovski krištolo sagute. Žinau, kad kurso kolegos iš kitų katedrų, kurie menkai mane pažinojo, man įžengus į salę per vakarinį furšetą, vieni kitų klausinėjo, ar bus flamenko šokėjo pasirodymas. Ilgai tą kostiumą laikiau spintoje.

Kiek porų džinsų rastume tavo spintoje?

Daug. Kelnių beveik nemūviu, todėl džinsų tikrai turiu. Penkias poras? Aišku, nė vienų klasikinės mėlynos spalvos. Visi – tik juodi ir skirtingų pilkos atspalvių. Mėgstu kokybiškus ir vos vos įžūlius, todėl mano spintoje yra ir Pando, ir 2ru2ra. Nelabai įsivaizduoju gyvenimo mieste be džinsų. Tai yra būtinas kiekvieno miestiečio aprangos atributas.

Pakalbėkime apie tavo mėgstamą juodą spalvą.

Girdėjau, kad juodą mėgsta žmonės, kurie bijo išsiskirti. Tačiau šią spalvą irgi galima įdomiai vilkėti, kad žmonės gatvėje atsisuktų. Juoda spalva mane labai energizuoja, manau, ji pasako labai daug. Juodos spalvos nereikia bijoti, ją reikia išdidžiai vilkėti. Be to, juk kiekvienas žinome, kad juodai vilkintys žmonės gyvena spalvingą gyvenimą, tiesa? (Juokiasi.)

Tvirtini, kad miesto mada apima labai daug: ir lokalias subkultūras, ir narcisistišką egocentrizmą, ir santūrią klasiką, ir studentišką naivumą, ir didmiesčių prabangą, ir postmodernistinį minimalizmą, ir net masinę madą. Kuris iš šių elementų labiausiai tinka tau?

Būtų labai nuobodu pasirinkti tik vieną. Kažkada buvau reiveris, mūvėjau tik nuskalbtus džinsus, vilkėjau baltus marškinėlius, sportinę striukę su trimis juostelėmis ir avėjau nudaužytus Dr.Martens batus. Tokia buvo uniforma. Po daug metų, jau dirbdamas viešųjų ryšių skyriaus vadovu vienoje rimtoje įstaigoje, buvau sukaupęs tiek oficialios aprangos, kad į spintą netilpo. Dar viena uniforma. O dabar gyvenu be uniformų, esu visoks – toks, koks tik noriu būti. Dažniausiai į vieną įvaizdį primaišau visko, ko noriu. Skrybėlė ir sportbačiai – be problemų! Aišku, su metais vis labiau linkstu į minimalizmą, todėl elgtis ir atrodyti egocentriškai noriu vis mažiau.

Ar kada skaičiavai, kiek iš viso turi tatuiruočių? Kada pasidarei pirmąją?

Kiek turiu, nebesuskaičiuoju, bet dešimt tikrai bus. Beveik kasmet vis pasidarau po naują, tad ant rankų vietos jau nebėra. Turiu dvi vienodas ant blauzdų, bet ant kojų vietos dar sočiai. Pirmąją tatuiruotę pasidariau gal devyniolikos – mažą geometrinės pusiausvyros ženkliuką iš meno istorijos vadovėlio. Matyt, jau tada ieškojau pusiausvyros ir harmonijos. Yra ant mano odos nemažai Klaipėdos: ir Danės upės krantinių vaizdų su fachverkiniais namais, ir Klaipėdos centrinio pašto koordinatės, kad nepamirščiau, iš kur esu. Tatuiruotės man tarsi dienoraštis – fiksuoju svarbias permainas gyvenime, dėlioju tik sau suprantamus simbolius. O kai klausia, ką jos reiškia, atsakau: „Jums – nieko.“.

Ar tatuiruotės, tavo manymu, irgi yra savotiška miestiečio tapatybė?

Be abejo, tai ir didmiesčio kultūros, saviraiškos laisvės, unikalios savo tapatybės kūrimo dalis, bet neabejoju, kad vis dar daug jaunimo tatuiruojasi, nes tai „kieta“, ir dažnai nesvarbu, ką. Būna, pagalvoju, kad dabar turbūt tų pirmųjų nesidaryčiau. Nesigailiu – juk tai dalis mano istorijos, mano pasirinkimų.

Savo pirmaisiais kvepalais – Versace „Versus“ – turbūt nebesikvepini… Kokie šiuolaikiniai aromatai tau įkūnija miestą ir miestiečio stilių?

Kvapas yra svarbi asmenybės tapatybės dalis. Dabar mano mėgstamiausi aromatai – Diptyque „Oud Palao“, vakare labai mėgstu Amouage „Reflection“. Aišku, abiem atvejais į teatrą jais pasikvepinęs neinu – jie tokie intensyvūs, kad tai būtų neetiška. Kasdien jau daug metų kvepinuosi Hermès „Terre D’Hermès“. Tai – mano kvapas.

Kaip tu susidomėjai mada ir pagalvojai, kad ji galėtų būti tavo pomėgis?

Lūžio taškas galėjo būti 2007-ieji, kai Klaipėdoje su dar dviem draugais atidarėme savo made to measure ateljė. Verslo idėja buvo gera, mes buvome populiarūs, pristatymo šventėje vienoje vyninėje dalyvavo meras, daug garsenybių, dainavo Natalija Bunkė (tada dar Zvonkė). Jaunatviško maksimalizamo turėjome daug, plano B – ne, bendras verslas paveikė ir santykius, bet tie penkeri metai mane įtraukė į madą ir daug išmokė. Man rūpėjo ne siūlės ir sagučių skaičius, o efektas – tai, kad aktorė Nelė Savičenko su mūsų kurta suknele pereitų Kanų raudonuoju kilimu. Tada ir supratau, kad mada mane domina ne tiek kaip amatas, o labiau kaip verslas.

Vadinasi, gali greit įvertinti, kuri kolekcija komerciškai sėkminga. Kurie Lietuvos kūrėjai tau atrodo geriausiai parduodami?

Užsienyje komerciškai sėkmingi jau yra tokie ženklai kaip Julia Janus, D. Efect, Robert Kalinkin, Ramunė Piekautaitė. Lietuvos aukštosios mokyklos išmoko kurti konceptualią, tvirtos estetikos madą, tačiau pirkdamas žmogus pirmiausia mato drabužį, ne meno objektą. Jei jis nori meno, eina į galeriją. O jei atėjo į parduotuvę, vadinasi, nori apsirengti. Todėl drabužis turi būti nešiojamas, tačiau tuo pačiu metu ir išskirtinės, tik tam ženklui būdingos stilistikos. Jauniems kūrėjams kartais dar sunku tai suvokti. Tačiau jeigu dizaineris sugeba sukurti nešiojamą konceptualų drabužį, bravo. Iš jaunų ir progresyvių dizainerių bei prekės ženklų įdėmiausiai stebiu, žaviuosi ir tarptautinio pripažinimo linkiu Ugnei Martinaitytei, Thomui Bara ir „Upcycled“, Mortai Nakaitei. Olga Filatova-Kontrimienė ir jos ženklas 2ru2ra man yra puikiai komerciškai sufokusuoto, didelių perspektyvų užsienyje turinčio lietuviško mados ženklo pavyzdys. Visada nustebina Julijos Janus darbai – ir ne tik mane, bet ir Maskvos, Londono, Berlyno mados stebėtojus. Ir tai yra didžiausias džiaugsmas, nors lietuviškos mados kelias į pripažinimą tik prasideda, ir, patikėkite, jis nebus lengvas.

Kokia tau atrodo lietuviška mada? Kas mus išskiria (ar galėtų išskirti) iš kitų?

Tavo klausimas labai geras ir, jeigu jį būtum uždavusi prieš metus, būčiau atsakęs, kad niūrus minimalizmas, švarus, sterilus, tamsus šiaurietiškas stilius. Tačiau taip nebėra. Žiūrėdamas dizainerės Agnės Kuzmickaitės kolekcijos pristatymo Kijevo mados savaitėje nuotraukas, drąsiai sakau, kad tiek vaivorykščių, spalvotų drugelių ir spalvų pliūpsnių nesu matęs nė vienoje lietuvių kolekcijoje. Mes nustojome pasauliui piršti „lietuvišką“ madą ir suvokėme, kad turime patys derintis prie pasaulio, pradėjome analizuoti, ko reikia užsieniui, nebesiūlome Londone to, kas tiktų galbūt tik Berlynui. Ir ta tendencija mane labai džiugina. Beje, ant lietuviško gaminio etiketės vis dažniau rašoma nebe „Made in Lithuania“, o „Created in Lithuania“ – tai reiškia, kad dizaino objektas ne tik pagamintas, bet ir sukurtas Lietuvoje, kad esame ne tik iš tekstilės šalies, bet ir labai kūrybingi.

Kas iš kaimynų atkreipė tavo dėmesį?

Kalbant apie kaimynus, kaip sėkmingiausius prekės ženklus paminėčiau latvius One Wolf, estus Studio August, lenkus MISBHV, Magda Butrym, Local Heroes. Pastarasis ženklas, nors ir kuria visišką kičą, turėtų būti įtrauktas į mados vadovėlius kaip ypač sėkmingas kolaboracijų su didžiausiomis kompanijomis ir dizaineriais pavyzdys, su kurių drabužiais pozuoja Rihanna, Justinas Bieberis ir kitos įžymybės. Keliaudamas po Senąją Europą pastebiu, kad ten mažai ko sukuriama naujo, o blizgesį mėgstantys italai jau ima dairytis ir į buvusį sovietinį bloką, atvažiuoja į Kijevo ar Lvovo mados savaites ieškoti naujų talentų, ko anksčiau nėra buvę.

Esi pasakęs, kad viskas, kas įsimintiniausia, jau sukurta. Ar šiuolaikinė mada kartoja pati save?

Nors mada yra cikliška, nemanau, kad ji išsikvepia ar kartojasi, atsiranda vis naujų negirdėtų ir nematytų kampų, koncepcijų. Jei kalbėtume apie Demną Gvasalią, Lottą Volkovą, Goshą Rubchinskiy ar kitus kūrėjus, kurie išnaudojo įvairias socialistinio bloko klišes, jų (at)kuriama posovietinė mada nebenauja mums, bet nematyta Senajai Europai. Talentingam dizaineriui užtenka pakeisti tik vieną reikšmingą klasikinio silueto detalę, ir bus didžiulis efektas! Ar tai bus plagijavimas? Tikrai ne. Neseniai grįžau iš Londono, kur lankiausi retrospektyvinėje dizaino legendai Christobaliui Balenciagai skirtoje parodoje. Joje atskira salė buvo skirta visiems dizaineriams, kurie arba buvo Ch. Balenciagos mokiniai, arba sėmėsi įkvėpimo iš jo kūrybos jam mirus. Ir ką – ten pamačiau visus didelius šiuolaikinės mados vardus, kurie siluetus ir formas skolinosi iš Balenciaga klasikos. Ten, beje, buvo ir dabartinio Balenciaga meno vadovo, jau minėto D. Gvasalios, klasikinių moterų kostiumų interpretacijų. Nieko naujo nebesugalvoja? Ne, mada veikia kitaip. Manau, kad mados įvairovei ribų nėra, nors viskas šaknimis ir grįžta prie tų pačių ištakų. Aišku, šiuolaikinės technologijos spartina mados dizaino pažangą – pažiūrėkime, kokias sudėtingas sukneles su architektais ir inžinieriais kuria olandė Iris van Herpen!

Kas skatina žmones už fliso džemperį mokėti daugiau kaip tūkstantį eurų?

Tokių ikoninių kūrinių per visą mados istoriją buvo labai daug. Sutinku, kad mados pasaulyje netrūksta groteskiškų grimasų, bet taip ji veikia. Kiekvienas atsirenka, už ką moka. Tarkime, man negaila sunkiai uždirbtų pinigų, jei daiktas yra išskirtinės kokybės, tačiau nesuprantu, kaip galima kelis šimtus eurų mokėti už „DHL“ marškinėlius.

Koks buvo brangiausias tavo garderobo pirkinys?

Klasikinis Burberry lietpaltis.

Kaip šiuolaikinės mados kontekste atrodo vyrai? Kokią regi vyrų mados perspektyvą?

Manau, kad gerų poslinkių vyksta, tik lėtai. Kalbu apie Lietuvą. Tiesa, žmonės daugiau keliauja, pamato pasaulio, plečia akiratį, tad po truputį laisvėja. Mūsų istorinė praeitis, tautos uždarumas, homogeniškumas įdiegė, kad visi žmonės turi būti vienodi. Taigi pasąmonėje mes tarsi bijome įvairovės. Daugumą mūsų vyrų (net ir jaunų) vis dar tebeslegia įvairios praeities stigmos ir kompleksai. O jei ateina kokia mada, jai pasiduoda dauguma, paversdama tai uniforma, ar kalbėtume apie plėšytus džinsus, New Balance sportinius batelius, barzdas, ar keistus kuodukus ant galvos. Juk būti „vienu iš“ saugiau negu išsiskirti. Grupės dinamika yra labai stipri. Pavyzdžiui, mano tekstas apie „unisex“ madą sulaukė ir gana aštrių reakcijų. Mada gali būti laisva, universali, be ribų, tą patį džemperį gali vilkėti ir vyras, ir moteris – to suvokimo mums vis dar trūksta.

Į kurio didmiesčio gatves dabar labiausiai norėtum teleportuotis?

Seulo! Dar – Tokijo ir Šanchajaus. Azijoje ir Tolimuosiuose Rytuose dar nesu buvęs, bet labai norėčiau pabūti. Retkarčiais labai noriu teleportuotis ir į Berlyną, kuris man labai artimas. Tai miestas, kuriame kitiems absoliučiai vienodai, kas esi ir koks esi – gali būti nelaimingas, plikas, rožiniais plaukais, plaukais iki užpakalio ar pėdų, apdriskęs… Kiekvienas bus oriai abejingas. Beje, nemažai lietuvių dizainerių išsikelia gyventi į Berlyną (pavyzdžiui, Eglė Jezepčikaitė, prekės ženklo BonBoz įkūrėja, Kristina Kmieliauskaitė iš Mongata). Vis dėlto mane traukia didmiesčiai, juk ir savo projekto šūkį parinkau intuityviai ir spontaniškai: „Aš esu miestas.“

Rašai apie gyvenimą didmiestyje, tobulai moki anglų kalbą. Nesusilietum su minia bet kuriame pasaulio megapolyje. Kodėl esi Vilniuje? Nesijauti, kad tau čia per ankšta?

Kažkada labai norėjau ir džiaugiausi persikraustęs į Vilnių. Dabar čia turiu namus. Tačiau nemanau, kad jis yra paskutinė mano stotelė. Dar norėčiau pagyventi šen bei ten… Tiesa, pagyvenęs tokiame milžiniškame mieste kaip Londonas ir kelis kartus su reikalais buvęs Niujorke supratau – tokie dideli miestai jau ne man. Gal kada pakeisiu šūkį į „Aš esu kaimas“ ir su šeima apsigyvensiu vienkiemyje, kur auginsiu agrastus (juokiasi).

Grace Coddington yra pasakiusi: „Kartais jaučiuosi vienintelė, kuri eina į mados renginius grožėtis drabužiais, o ne pasirodyti socialiniuose tinkluose.“ Tinklaraštininkų, įtakos formuotojų vaidmuo dabar išties yra pasiekęs neregėtų aukštumų. Kaip tu vertini šį fenomeną? Kas yra tie mados tinklaraštininkai ir ar jie neišstumia mados žurnalistų?

Manau, kad rimti blogeriai nuo mados žurnalistų nesiskiria. Ir vienų, ir kitų tikslas iš esmės tas pats. Tai žmonės, kurie valdo daugiau informacijos už kitus, labiau ir koncentruotai domisi kokia nors sritimi ar reiškiniu, ją reflektuoja per save ir pateikia paprasta populiaria forma. Dažnai tinklaraštininkas yra tas pats mados žurnalistas, tik nepriklausomas. Deja, šiais selebričių ir jų nesveiko sekimo laikais blogeriais save pradeda vadinti visos viešos figūros, kurios kasdien skelbia savo pačių nuotraukas su juos aprengusių prekės ženklų grotažymėmis. Kaip nuobodu ir egocentriška… Aš pats asmeniškai neseku tų šimtus tūkstančių sekėjų turinčių ikonų ir stabelių, kurie tik verčia jais gėrėtis ir negeneruoja jokio pridėtinio intelektualaus turinio. Savo rašiniais taikau į mano požiūrį palaikančius žmones. Bet jeigu kitiems reikia primityvaus turinio ir stabelių – valio.

Beje, tu būsi bene pirmasis Lietuvos tinklaraštininkas, su dizaineriu kursiantis kapsulinę kolekciją. Kaip radosi šis projektas? Kodėl pasirinkai Ugnę (Ugnė Martinaitytė, drabužių prekės ženklo OHMY įkūrėja – aut. past.)?

Tikiu ir žaviuosi bendrais projektais, kompetencijų mainais ir vienų kūrėjų kolaboracijomis su kitais. Dar nuo ateljė laikų turėjau slaptą lūkestį pabandyti ką nors sukurti. Net nebuvo klausimų, su kuo tokį projektą norėčiau įgyvendinti. Ugnė yra dizainerė, su kuria mano estetinis ryšys turbūt glaudžiausias – man patinka jos miesto minimalizmas ir detalėmis neperkrauti mano filosofiją atitinkantys daiktai. Kadangi mūsų vizijos sutampa, pamaniau, kad galėtume kartu ką nors sukurti. Gruodžio 1-ąją planuojame pristatyti lakonišką, bet vizualiai ir konceptualiai brandžią drabužių liniją moterims ir vyrams. Ir jau dabar galiu išduoti, kad vienas iš šių drabužių bus bomberis (šypsosi).

Ar tau svarbu būti garsiam, matomam, atpažįstamam?

Labai geras klausimas, tikrai. Buvo laikas, kai mintyse eidamas gatve įsivaizduodavau, kaip prie manęs pripuola būrys gerbėjų ir prašo pasirašyti. Tas laikotarpis praėjo, norėjosi tiesiog augti, kaupti patirtį, mokytis ir būti šešėlyje. Kaip yra dabar? Stengiuosi apie tai daug negalvoti. Žinomumas tiesiog atsitiko, ir aš visai patogiai jaučiuosi. Nesu iš tų, kuriuos atpažintų gatvėse, todėl galiu ramiai ankstų rytą susivėlęs nueiti į parduotuvę nusipirkti kavos ar savo taip mėgstamų kruasanų (juokiasi). Man to užtenka.

Sakei, kad mėgsti sėkmės istorijas. Ar savąją irgi pavadintum tokia?

Niekada apie tai negalvojau. Tai turėtų pasakyti kiti žmonės. Sėkmė yra labai reliatyvi sąvoka: kas vienam – sėkmė, kitam gali būti kančia. Aš pagaliau darau tai, kas man tikrai patinka, kuriu vertę ir dalijuosi ja su kitais. Laikau didžiausia sėkme – kai duodu ir man grįžta. Anksčiau to nesupratau ir nenorėjau dalytis. O dabar dalijuosi – kontaktais, patarimais, informacija. Dalijuosi tinklaraštyje, showroom’e. Tikiu, kad kuo daugiau duodi, tuo daugiau grįžta tau pačiam. Pradėjau tikėti karma (juokiasi), man patinka, kaip ji veikia. Nematuoju sėkmės daiktais, pinigais – esu turėjęs ir daugiau pinigų negu dabar.

Kaip manai, kodėl esi vertas žurnalo viršelio?

Kiekvienas žmogus kažkuriuo gyvenimo etapu išgyvena savo žvaigždžių valandą – kai ir aplinkybės, ir įdirbis, ir norai bei planai sutampa, ima sektis. Reikia to laiko nepraleisti. Manau, aš dabar išgyvenu tokį laiką. O kalbant konkrečiai apie šį viršelį, man labai patinka fotografo Vaido Jokubausko stilistika ir žvilgsnis – kažkas labai stipriai clickina. Manau, kad jis jaučia, koks aš esu. Jeigu fotografuotų ne Vaidas, labai pagalvočiau, ar sutikti. Man fotografavimas nėra fotografavimasis, nejaukiai jaučiuosi pozuodamas. Turiu pažinoti fotografą, su kuriuo dirbu, tam, kad jis mane tinkamai pamatytų. Žmogų galima pamatyti ir labai netinkamai, esu išgyvenęs tokių patirčių. Vienam fotografui užtenka su tavimi išgerti puodelį kavos, su kitu reikia tris butelius vyno išgerti.

Kiek butelių vyno su Vaidu esate išgėrę?

Aš esu iš Klaipėdos, Vaidas – iš Gargždų, o susipažinome Klaipėdoje, kur jis daug metų gyveno. Ir tikrai kartu gerdavome vyno (juokiasi). Esame pažįstami jau kokius septynerius aštuonerius metus. O ši fotosesija – trečia, kurią esame sukūrę kartu.

Kokia buvo šios fotosesijos idėja?

Parodyti žmogų dideliame mieste. Fotosesijai pasirinkome didmiesčio jausmą kuriančias vietas ir drabužius. Kita vertus, reikia labai aiškiai suvokti, kad miestietis – tai nebūtinai dideliame mieste gyvenantis žmogus. Miestas yra būsena, jausmas, galima ir vienkiemyje gyvenant būti miestiečiu. Gali būti miestietis ir be šurmulio aplink, todėl ir šioje fotosesijoje kitų žmonių aplink mane nėra.

Dabar, kai visi, perskaitę iki galo interviu, tave jau pažįsta, pasakyk penkis dalykus apie save tiems, kurie neturėjo kantrybės ir interviu iki galo neperskaitė, tik pabaigą.

Ko gero, išvardyčiau savo hashtagus, kuriuos dedu prie įrašų „Instagram“: #fashionpromoter #fashionwriter #inspired #inspiring #lookingforinspirations.

Viename interviu labai rimtame žurnale radau labai linksmą ir originalų klausimą, jį baigdama noriu užduoti ir tau: ką dar norėtum papasakoti? Tik, prašyčiau, ką nors ne tokio teigiamo…

Ką gi, mėgstu rusiškus keiksmažodžius. Tačiau stengiuosi keiktis kuo rečiau. Mėgstu geras kompanijas, pokalbius ir sausą putojantį vyną. Neturiu daug draugų, bet su tais, kuriuos taip vadinu, elgiuosi kaip su šeimos nariais. Daug metų gyvenau taip, kaip iš manęs tikėjosi kiti, ir buvau tas teisingas teigiamas vyras: turėjau septynių mėlynų švarkų eilutę spintoje ir gal 80 kaklaraiščių, kuriuos kažkodėl kolekcionuodavau. Viduje visada buvau tas pats Arnoldas, tačiau viešųjų ryšių studijos taip mane įkvėpė, kad pasidariau tokį savo rebrandingą, jog net draugams ėmė atrodyti, kad man viskas visada sekasi. Supratau, kad mano įvaizdis pradėjo kenkti, nes viduje toli gražu ne visada kiekvienas jaučiamės gerai. Tad nuėjau į „Jaunimo liniją“ savanoriauti. Metus kilnodamas ragelį ir atsakinėdamas į pagalbos siekusių žmonių laiškus supratau, kad neprivalau pateisinti niekieno lūkesčių ir turiu teisę būti toks, koks esu, apie savo problemas privalau kalbėti, gyventi iš tikrųjų, o ne saugodamas nepriekaištingą fasadą. O jeigu kam nors nepatinku, ką gi, nieko prirakinęs nelaikau

Neįsivaizduoju tavęs, vilkinčio kostiumą…

Tų, kuriuos turėjau, atsikračiau, pasilikau tik porą švarkų. Tačiau, mano įsitikinimu, kiekvienas vyras privalo turėti bent vieną kostiumą. Todėl šiemet per savo gimtadienį nuėjau į Suitsupply ir pasidovanojau klasikinį tamsiai mėlyną kostiumą. Dabar man netrūksta nieko. Gal tik laiko viskuo dar labiau mėgautis.

 

Žurnalas L’OFFICIEL MADA, 2017 m. spalis

 

Komentarai 0