Ar „Made in Lithuania“ prekės ženklas jau kuria pridėtinę vertę tokia etikete pažymėtam produktui? Ar lietuviška mada jau konkurencinga globaliame kontekste? Kokį įvaizdį užsienyje jau susikūrė „Made in Lithuania“, ir ar jis palankus Lietuvos mados kūrėjams? Tokius puikius klausimus man uždavė žurnalo 370 korespondentė Liucija Adomaitė. Ir aš atsakiau. Taip, kaip galvoju, be paradinių liaupsių ir mandagių nutylėjimų.

LIUCIJA: Esi mados žinovas, vadybininkas ir apžvalgininkas, tad nuolat dirbi su milžinišku kiekiu informacijos apie tai, kuo gyvena mada šiandien ir kokia ji bus rytoj. Ar didžiajame mados industrijos kontekste „Made in Lithuania“ etiketė, tavo nuomone, apskritai turi kokią nors reputaciją?

BOMBERIS: Neslėpsiu, Lietuva mažai žinoma globaliu mastu, o apie mūsų mada kol kas išvis nedaug kam tekę girdėti. Lankantis užsienio didmenos pardavimų parodose ir pristatant ten lietuviškus prekių ženklus neretai tenka pradėti aiškinti nuo geografijos, geopolitikos, istorijos ir kitų plotmių, kol galiausiai pokalbis pereina prie mados. Kartu su kitomis vadinamosios naujosios Europos rinkomis, tokiomis kaip Ukraina, Gruzija, Lenkija, Serbija, tik pradedame žengti žinomumo link. Mados tradicija mūsų pasaulio krašte tik atsiranda, bet jos progresas toks spartus, kad bijau ir prognozuoti, kas bus po penkerių ar dešimties metų.

Kita vertus, senosios Europos rinkos yra pavargusios nuo itališko glamūro ir olandiško avangardo, todėl dairosi į šviežias rinkas, kurių mada – labai autentiška, įkvėpta savitos kultūros, sudėtingos istorijos, atšiauresnio klimato. Vis daugiau užsieniečių naujų talentų ieško Kijevo, Tbilisio, Maskvos mados savaitėse. Geriausiuose Milano butikuose pats mačiau ruso Gošos Rubčinksio ir ukrainiečio Konstantino Koftos darbų, o apie gruzino Demna Gvasalia ir jo projekto „Vetements“ sėkmę jau rašo mados vadovėliuose.

Kol kas Lietuva tokiomis sėkmės istorijomis pasigirti negali, nepaisant to, ką grįžę iš tarptautinių renginių vietos žiniasklaidai pasakoja dizaineriai. O ir mados savaitės iki šiol neturime, nors kitąmet dvidešimtąjį gimtadienį švęsianti „Mados infekcija“ ir yra pasiekusi gerą lygį. Gaila, kad joje nesilanko nei užsienio žiniasklaida, nei didmenos pirkėjai, nei naujus talentus medžiojantys mados agentai.

Kalbant apie produktą, lietuviška mada tikrai turi išskirtinumo – ji konceptuali, bet nešiojama, minimalistiška, bet nenuobodi, tamsi, net neniūri. Manau, kad jai trūksta žinomumo. Kas iš to, kad kepi tobulas bandeles, bet apie tai žino tik tavo gatvės gyventojai? Reikia, kad sužinotų visas miestas! Dažnam lietuviui dizaineriui lėšų neužtenka ne tik kad savęs viešinimui, bet net ir sklandžiam gamybos užtikrinimui. Be abejo, yra ženklų, kurie jau ne vienerius metus sėkmingai prekiauja užsienyje, orientuojasi į eksportą, bet Lietuvoje yra mažai arba visai nežinomi. Tačiau klausimas ar jie kuria madą, ar vis dėlto užsieniui patrauklų produktą? Nedrįsčiau lininių suknelių vadinti mada.

LIUCIJA: Mąstau apie tai, kad „Made in“ yra ne tik prekės kilmės nuoroda, bet ir kultūrinis pareiškimas, gal net statiško turizmo forma. Štai odiniai „Made in Italy“ batai mums piešia cigarą rūkančio italo batsiuvo portretą, „Made in Switzerland“ asocijuojasi su tiksliausiais laikrodžiais ir, tarsi, užtikrina, kad į susitikimą nepavėluosi, o „Made in China“ asocijuojasi su masine, neapgalvota ir dažnai kokybe nepasižyminčia produkcija. O ką tau, kaip mados insideriui, sako „Made in“ ? Ar tai išvis yra svarbu?

BOMBERIS: Kartu su „Made in“ etiketėje ateina arba neateina pridėtinė vertė. „Made in France“ sukelia, švelniai tariant, kitokias mintis nei „Made in Bangladesh“. Lietuva mados pramonėje gerai žinoma dėl savo tekstilės tradicijų – mūsų šalyje savo produkciją gamina nemažai garsių prekių ženklų. Esame asocijuojami su puikia kokybe, nors ir nesame pigiausi. Turime nemažai tekstilės gamyklų, kuriose įdarbinta labai daug patyrusių siuvėjų, sukirpėjų, konstruktorių. Pavyzdžiui, kaimyninėje Latvijoje, kuri taip pat buvo garsi savo tekstilės pramone, viso to nebėra, gamyklos parduotos, uždarytos, paverstos loftais.

Kitas klausimas, ar patys lietuvių prekių ženklai asocijuojasi su kokybe. Atsakymas – toli gražu ne visada. Ne visa lietuviška lėtoji mada pagaminta iš kokybiškų audinių, ne viskas kokybiška susiūta, nepataikoma su dydžiais ir fitais. Įdomių idėjų netrūksta, tačiau dažnai šlubuoja idėjos įgyvendinimas – neužtenka patirties. Italai nuo seno gamina batus, šveicarai – laikrodžius, prancūzai – kvepalus. Lietuviai nuo seno gamina tik dešras, todėl dar anksti kalbėti apie lietuviškos mados tradiciją. Tikiu, kad viskas dar priešaky. Šiuo metu Lietuva labiau žinoma dėl savo kokybiškų maisto produktų, krepšinio, lazerių.

LIUCIJA: Kažkada humanoje radau įspūdingą švarką. Detaliau patyrinėjus pamačiau visai nekuklų „Made in Lithuania“ ir nustebau… Kokybė, išbaigtumas, spalvų žaismė, detalumas – aukščiausias lygis. Ar esame linkę nuvertinti Lietuvoje gaminamą produkciją, o gal atvirkščiai?

BOMBERIS: Turime profesionalių gamintojų, tačiau paprastai jie užsiėmę stambiais užsienio prekių ženklų užsakymais. Ar norėtumėte siūti trisdešimt sudėtingos konstrukcijos paltų, kai turite užsakymą tūkstančiui klasikinių „Hugo Boss“ švarkų ar „Karen Millen“ sijonų? Tada lietuviai dizaineriai su savo nedideliais gaminių kiekiais pagalbos ieško visur kur tik gali, dažniausiai sutinka permokėti už gamybą, kas dar padidina ir taip nemažas gaminių savikainas. Norint tas savikainas mažinti dažnai aukojama kokybė – tiek audinių, tiek siuvimo. Be abejo, kalbu apie serijinę gamybą. Apie tuos dizainerius, kurie dirba su bespoke klientais ir siuva pagal individualius užsakymus, čia nediskutuoju, nes jie gyvena savo mažam burbule ir neturi nei ambicijų, nei galimybių tapti labiau žinomais, ypač užsienyje. Kalbu apie tuos, kurie turi verslo ambicijų, kurie gamina ne tik limited edition, kurie aktyviai bando užsienio rinkas. Gerbiu jų ryžtą, ypač suprasdamas, kaip jie rizikuoja. Juk statistika negailestinga: sėkmė nusišypso tik vienam iš keturių mados prekių ženklų!

LIUCIJA: Galbūt tam, kad sukurtume stiprų „Made in Lithuania“, turime ieškoti ne tik savo stipriųjų savybių kaip detalumas, kruopštumas, rankų darbas, konceptualumas, idėjiškumas ir t.t., bet ir išskirtinumų? Vis pamąstau apie „Burberry“ pavyzdį ir tai, kaip jie pasauliui pardavė amžinai lyjančią Angliją – juk kai turi tokį lietpaltį, niekas nebaisu.

BOMBERIS: Manau, kad esmė ne produkte. Turime be galo daug talentu apdovanotų kūrėjų, tačiau jie vis dar sunkiai skinasi kelią į užsienį. Trūksta lėšų, žinių, o ypač žinojimo, kodėl užsienietis turėtų pirkti jų produktą. Todėl esmė yra rasti savo kelią. Kiekvieno kelias – individualus.

Dvejus metus dirbu tarptautinės prekybos vadovu kone labiausiai išsivysčiusiame lietuviškame prekių ženkle „Julia Janus“. Lietuvoje esame pasiekę savo žinomumo viršūnę, tačiau tik kirtus sieną su Lenkiją jau esame tik vienas iš daugelio ženklų, kurių rinkoje itin daug. Todėl kiekvienas turime atrasti savo išskirtinumą, vadinamąjį „selling point“, kuris padės įsitvirtinti nišoje. „Julia Janus“ atveju tai – ne tik progresyvus stilius, bet ir platus dydžių pasirinkimas, modelio adaptavimas skirtingoms figūroms.

Sėkmės istorijų daugėja. „Julia Janus“ savo produkciją parduoda Rusijoje, Ukrainoje, Didžiojoje Britanijoje, net Libane ir Japonijoje. Džiaugiuosi matydamas dainininkę Solange Knowles lietuvių kurtais „D.Efect“ drabužiais ar „Eurovizijos“ nugalėtoją Konchitą Wurst Dianos Paukštytės kurta suknele. Tačiau tai pavieniai sėkmės atvejais, kurie asocijuojasi su pavieniais ženklais ir vardais, bet kol kas tikrai ne su Lietuvos vardu.

Kita vertus, net ir patys dažnai nežinome, ką kuria vietos dizaineriai. Tiek dėl šios priežasties, tiek norėdamas savo draugams dizaineriams padėti tapti labiau matomiems, šalia savo tinklaraščio www.bomberis.com įkūriau ir virtualų showroomą. Jame visi norintys galės pamatyti įdomiausių dizainerių iš Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Lenkijos naujausius darbus. Kol kas tų dizainerių tik vienuolika, bet turiu ambicijų po metų tinklą išvystyti iki tokio, kuriame bus pristatoma konceptualiausia Baltijos regiono šalių mada. Paraleliai tinklaraštyje rašau ir apie madą bei stilių, paprasta kalba pasakoju skaitytojams dizainerių istorijas, supažindinu su jų kūryba. Neturiu jokių slaptų kėslų – noriu, kad lietuviška mada augtų, stiprėtų, kad mano draugai dizaineriai galėtų gyventi iš savo talento, nes šiuo metu taip gyvena toli gražu ne visi.

LIUCIJA: Ne paslaptis, kad daug populiarių užsienio mados namų ir brendų savo produkciją siuva būtent Lietuvoje. Dauguma tokių išskirtinių lobių mūsų šalies vitrinų ir parduotuvių net nepasiekia. Kokios to priežastys?

BOMBERIS: Savo sąlygas diktuoja Lietuvos rinkos dydis, gyventojų vartojimo įpročiai ir jų finansinės galimybės. Rinka yra be galo maža, sukoncentruota į tris didmiesčius, o žmonės yra pratę prie greitosios mados, nes ji pigi ir siūlo gerą pakaitalą norintiems atrodyti stilingai, bet neturintiems lėšų kokybei. Kita vertus, vis daugiau Lietuvos gyventojų, atsikandę greitosios mados, greitojo maisto, greitų santykių, gręžiasi į kokybę, lėtina gyvenimo tempą, investuoja į patirtis, taip pat ir į kokybiškus daiktus. Gaila, kad nemaža dalis šių žmonių apsiperka užsienyje, kur ir pasirinkimas didesnis, ir kainos dažnai būna gerokai mažesnės.

LIUCIJA: Kuo „Made in Lithuania“ galėtų pritraukti išlepintą užsienio modistą? O galbūt visų pirma turime patikti patys sau?

BOMBERIS: Jeigu paklausinėtumėte lietuviška mada prekiaujančių butikų Lietuvos didmiesčiuose, kas yra jų pagrindinis klientas turistinio sezono metu, atsakytų – užsieniečiai. Tad kažko įrodinėti užsienio modistams nebereikia. Reikia rasti teisingų būdų lietuvių kūrybą jiems parodyti. Ir ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Todėl vis daugiau lietuvių prekių ženklų važiuoja į mados renginius užsienyje, parduoda užsienio multibrandinėse parduotuvėse. Na ir kas, kad kol kas šis užsienis yra artimas – Latvija, Lenkija, Rusija.

O ar patinkame patys sau, gali atsakyti mados mugių lankomumo statistika. Periodiškai vykstančios mugės nestokoja lankytojų, tačiau kai pakalbu su pažįstamais dizaineriais, retas jų ką nors tokiuose renginiuose parduoda. Sako, kad žmonės ateina kaip į muziejų, tikisi mažesnių kainų. Tai normalu, nes Lietuvoje daugumos pajamos yra gana neaukštos, be to, ne visi mato vertę kokybėje. Vis dar yra nemažai žmonių, kuriems nėra skirtumo tarp šilko ir poliesterio, tarp dizainerio sukurto autorinio rūbo ir greitosios tinklinės mados asortimento. Praeis laiko, kol pribręsime ne tik kurti madą, bet ir ją vartoti.

 

15min.lt ir asmeninio archyvo nuotraukos

 

 

Komentarai 0