Viskas prasidėjo nuo pasvarstymų, ką veikti baigus universitetą? Neslėpsiu – svarsčiau dirbti Amerikoje ar siekti karjeros europiniame didmiestyje, bet labiau norėjau kažko kito. Ko ir pati nežinojau. Visgi, ilgai svarstyti neteko, nes draugai pasiūlė kartu vykti į Kiniją. Tad netrukus nėriau į didmiestį, kuriame gyvena 14 milijonų žmonių – GUANŽOU. Tikėjau, kad kultūrinis šokas manęs nepalies, nes aš gi iš tų, daug keliavusių, na ir kas, kad daugiausiai Europoje. Klydau. Savo būseną pirmosiomis dienomis pavadinčiau išpūstų akių, atvipusio žandikaulio ir wow-inimo mišiniu. O gal net lengvu pamišimu. Pradėjau žioplinėti po miestą ir, nors pasąmoningai stengiausi to nedaryti, viską fotografavau, filmavau ir, jei tiksliau, dariau selfius su savimi prie visur.

Lyg nesibaigiantys Žirmūnai

Didmiesčių gatvėse veiksmo kaip filmuose su Briusu Lee, o spalvų – kiek kinų Naujuosius metus vaizduojančioje atvirutėje. Miestą, kuriame apsistojome, Guanžou, vizualiai nupiešti nesunku. Miesto centras labiau primena Amerikos didmiestį dėl galybės dangoraižių, o aplink jį keliasdešimt kilometrų driekiasi miegamieji rajonai – ištisi kvartalai sovietinio modernizmo daugiabučių. Atrodo, kad kažkas paėmė visus Žirmūnų daugiabučius ir jį sudėliojo į tetrį – taip galingai atrodo kinų daugiabutis! Tik tokių tūkstančiai, o į menkiausią plyšelį įsprausta visokio plauko užeigų. Ir ne tik maisto – apie jį atskira kalba.

Sakydama „užeiga“ turiu galvoje, kad keliuose kvadratiniuose metruose gali būti įsikūrusi krautuvėlė, į kurią užėjus kaip ir nebėra vietos kitiems veiksmams, nebent pasižvalgymui. O tokių užeigų spektras labai įvairus: nuo įprastų tabako ir alkoholio, grožio priemonių, telekomunikacijos paslaugų, drabužių ir baigiant, pavyzdžiui, seifais.

Bendrauja kaip mimai

Angliškai kinai nelabai linkę komunikuoti, tačiau net nemokant kinų kalbos galima daugmaž suprasti esmę iš jų sugebėjimo viską teatrališkai nupasakoti intonuojant ir gestikuliuojant, o atsakyti jiems kinų kalba nėra sunku, jei iš baimės nesuakmenėji. Užtenka vos poros žodžių ir tokio pat teatrališko gestikuliavimo.

Pirmomis dienomis stebėjausi draugo artistiškumu bendraujant su taksi vairuotoju, o po kelių dienų jau pati sėdau į priekį ir kinų kalba aiškinau kur važiuoti. Svarbu suprasti kaip viskas veikia, o tada nepasimesti ir improvizuoti – pasisveikini su vairuotoju, parodai adresą navigacijoje, žvilgteli kelyje, ar teisingai važiuoji, ir štai visa magija. Lygiai taip pat ir perkant: pasisveikini, baksteli pirštu ko norėtum, parodai pirštais kiekį, pardavėja įveda skaičių į skaičiuotuvą, susimoki ir viskas ko norėjai – tavo rankose.

Nupasakojau taip, tarsi jie visi bendrautų kaip mums įprasti pantomimos aktoriai, tačiau vienintelį mimą Kinijoje pamačiau prekybos centre, ir šis buvo baltaodis. Tuo ir skiriasi kinų bendravimas – visi gestai itin greiti, kaip ir iš paskos beriama kiniškų skiemenų įvairovė. Tai labiau primena miuziklą, kurį stebi iš šalies ir tau belieka tik žavėtis, nors po kiek laiko pats nepastebimai įsitrauki į šį smagų žaidimą.

Pirmosiomis dienomis išmokau nemažai kinų kalbos žodžių, o juos papildžiau begale artistiškų gestų. Štai kaip viskas skamba:

ni hao [nee how] – pats paprasčiausias pasisveikinimas. Jį kinai kartoja tūkstantį kartų per dieną.

shifu [shee foo] – kreipinys į vairuotoją, nors taip vadinamas bet kuris žmogus turintis specifinių įgūdžių.

xie xie [she she] – ačiū. Kinai nedėkoja vieni kitiems, bet užsieniečiai dėkoja jiems, o jie –užsieniečiams.

you mei you [yo may yo] – turi ar neturi? Galima vartoti kartu klausiant, galima vartoti ir atskirai.

Arbatpinigius grąžina

Energingas kinų ekspresyvumas kyla iš jų sugebėjimo viską greitai daryti. Prisimenu frazę iš Jurgos Vilpišauskaitės knygos „Dveji miestai ir sala“: „Kartą TV reportaže žurnalistė stebėjosi, kad kinai Ispanijoje atidaro daug savo parduotuvių. – Kokia yra jūsų verslo sėkmės paslaptis? – klausia ispanė. – Mes dirbame, – ramiai šypsodamasis atsako kinas. – O mes nedirbame? – nesuprato žurnalistė.”

Eilinio kino gyvenimas visai kitoks nei europiečio. Kai europietis dirba, jis galvoja, kur išleis atlyginimą ir ką jo darbas reiškia karjeros perspektyvoje. Dirbdamas kinas neapsikraus tokiomis mintimis ir dirbs darbo labui. Kaip jau minėjau, kinai nedėkoja vieni kitiems, nes nelabai supranta už ką jiems dėkojama, jei jie dirba savo darbus. Tačiau miesto svečiui pasakys ne tik „Thank you“, bet ir „bye bye“, o sekantį kartą susitikus angliškai pasisveikins, nors anglų kalbos žinios ties šiomis frazėmis ir pasibaigia.

Daugelis, iš karto įžvelgę gudrumą, argumentuotų, kad tai dėl grąžos, kurią šis miesto svečias paliks kinui kaip padėką arba, liaudiškai tariant, arbatpinigius. Visgi, net jei paliksi padavėjai vieną juanį (13 euro centų), ji pasivijusi tave gatvėje jį atiduos tarsi paliktą daiktą. Lygiai taip pat paliekamos grąžos nepriima ir gatvės kepėjai. Paklaususi draugo paaiškinimo, supratau, kad kinai yra visai negodūs – geriau įsiūlys pirkti daugiau, nei parduos vieną ir tikėsis arbatpinigių.

Nustebino bendruomeniškumas

Neabejoju, kad Kinijoje egzistuoja posakis „kiekvienas už save“, todėl, stovint eilėje į metro, reikia kartas nuo karto įsitikinti, ar vis dar stovi pirmas. Jeigu visi žavisi japonų kantrybe laukiant eilėje ir asmeninės erdvės suteikimu aplinkiniams, tokius dalykus sunku įsivaizduoti Kinijoje. Užsisakius bandelę pas gatvės pardavėją, kol renkiesi antrąją, kažkas spėja užsisakyti dešimt skirtingų ir už jas susimokėti.

Iš socioekonominės pusės, socialinė struktūra Kinijoje yra hierarchinė. Lyginant su Vakarų kultūromis, Kinijoje vadovas nėra tiesiog aukštesnes pareigas užimantis žmogus – jo žodis paskutinis. Retas individualistas prisipažintų esąs žemesnis už kažkurį kitą.

Buvau nustebusi, kaip Kinijoje žmonės buriasi į ratelius, ir retai kada pamatysi kiną tiesiog vieną patį sau. Širdis džiaugėsi išėjus vakare pasivaikščioti. Aplink kiekvieną namą aplipusiose street food’o kavinėse, prie kiekvieno stalo sėdi minimum po šešis žmones, kurie mėgaujasi bendra vakariene. Toje pačioje kavinėje su šeima susėdę kepėjai pjausto ir veria ant iešmelių maisto gabaliukus ir ruošiasi kitam klientų antplūdžiui.

Einant parku stebiu, kaip grupelės vidutinio amžiaus žmonių bendrai mokosi tradicinių šokių žingsnelių. Jaunesni parko aikštėje rodo karate veiksmus mokytojui, o kiti mokiniai stebi procesą ir laukia savo eilės pasirodyti. Pavėsinėje prie namų bobulės lošia kortomis ir klegena kaip reikiant įtrauktos azarto, o emocijas slepia po vėduoklėmis. Šalia susikaupę vyrai žaidžia šaškėmis. Prie daugumos namų įrengtose sporto aikštelėse namo gyventojai sportuoja. Kiti, susėdę pailsėti, kalbasi su prie jų prisėdusiais namo tvarkytoja ir sodininku.

Gali būti, kad pamiršau paminėti dar tūkstančius tokių akimirkų, kurias stebėjau kaip paveikslus galerijoje, tačiau lyg tikrai tyrinėdama meno kūrinius, mąsčiau apie šiuos žmones siejančias. Dėkingumas, rūpestis, tikėjimas kitu, bendradarbiavimas, atsidavimas, užuojauta, nuoširdumas, dorumas, vienybė. Pagooglinau, kokios vertybės yra svarbiausios gyvenime, ir visas jas – neperdedant – galima įžvelgti kasdieniniame kinų gyvenime.

 

Laukite tęsinio.

Asmeninio archyvo nuotraukos

Apie autorę IEVĄ ŠEIBELYTĘ skaitykite čia.

 

Komentarai 0