Nedaugžodžiausiu – mano skaitytojos, jūs puikios, be jūsų visas šitas tinklaraštis būtų beprasmis. Su kovo 8! (Vyrai, kantrybės, bus ir jums dėmesio). Šiai dienai visoms savo skaitytojoms taupiau interviu su juvelyre AUGUSTA SOFIJA RUDZIKAITE (studija ASR JWLS).

Trapi, plieną kalanti vienišė. Jauna moteris su išmintimi ir tvirta gyvenimo pozicija, su švelnumu akyse ir begaliniu tiesmukumu žodžiuose. Maksimalistė, tikra kūrėja. Aišku, jos darbai kalba geriau nei žodžiai – man užtenka pamatyti į sendintą, oksiduotą plieną inkrustuotus subtiliausius turmalinus, ir klausimų nebeturiu. Visgi interviu įvyko. Skaitykite, įsikvėpkite, mėgaukitės grožiu netikėčiausiuose dalykuose, neleiskite sau pamiršti, kad gyvenate tik kartą ir kad papuošalo, kaip ir bet ko kito, nereikia laukti dovanų. Žodžiu, meilės, ypač sau.

BOMBERIS: Nenoriu stereotipinti, bet jauną moterį-juvelyrę daugelis turbūt įsivaizduoja kuriančią trapius ažūrinius papuošalus. Tu gi kali plieną, Tavo kurtų papuošalų paviršiai dažnai nelygūs, grublėti, tarsi paveikti stichijų, o patys kūriniai skleidžia stiprią energetiką, turi gylio, svorio, tamsumos. Iš kur visa tai? Kaip sustojai ties tokia stilistika ir medžiagiškumu?

AUGUSTA: Viskas priklauso nuo to, kaip tą tamsumą interpretuotume. Moteriškumas man kaip tik labai asocijuojasi su gilumu. Mano stilistika susiformavo savaime, specialiai jos neieškojau. Man kartu ir labai pasisekė, bet ir nemažas vargas atiteko gimti su tokiu ,,sofistikuotu” charakteriu, kuris neleidžia daryti nieko, kas man nėra artima. Tiesiog negalėčiau kurti kitaip, rastumėte mane griovyje ar ežero dugne ;-). Pavadinimo mano stilius tikrai neturi, net nemanau, kad jis iki galo atsiskleidęs, juk dirbti dar neseniai tepradėjau, man 24-eri.

BOMBERIS: Natūralu, kad bet kokio kūrinio stilistika atspindi jo autoriaus tapatybę – patirtį, charakterį, inspiracijų šaltinius. Kaip save apibūdintumei ir kaip tai reflektuoja tame, ką kuri?

AUGUSTA: Save visada sunku apibūdinti, bet jeigu jau klausi, tai sakyčiau, jog esu labai spontaniškas, emocionalus, net šiek tiek agresyvus žmogus. Savo agresyvumo niekada neneigiau, ir jis dažniausiai pasireiškia per aistrą tam, ką darau. Pastebėjau, jog kartais gluminu žmones savo intensyvumu, ypač jeigu išprovokuojamas aštrus pokalbis. Bet tuo pačiu esu ir mąsli, tam tikrais momentais galiu ilgai tylėti ir nesakyti nieko. Ir tai atsispindi šimtu procentų mano kūryboje. Be jokios abejonės. Su daug kampų, efemeriška, laukinė, bet kartu ir suvaldyta.

BOMBERIS: Tau tekę gyventi ir Florencijoje, ir Tokijuje, ir Miunchene. Kaip didelio miesto dinamika veikia Tavo kūrybą? Ar esi miesto žmogus? O gal tykūs Druskininkai kūrybą veikia palankiausiai?

AUGUSTA: Vieta nedaro man daug įtakos, galiu prisitaikyti prie bet kokių sąlygų. Žinoma, jeigu galiu rinktis, renkuosi tai, ko tuo metu labiausiai trokštu. Patirtis Japonijoje buvo labai ypatinga, neįtikėtinai intensyvi. Kiekvienoje iš lankytų šalių visko teko matyti, kiekviena davė savo. Mėgstu tiek didelių miestų šurmulį, klegesį, visapusiškumą, tiek spengiančią Druskininkų tylą. Aš gyvenu, kuriu, mąstau, mano gyvenimas verda visur, kad ir kur bebūčiau, viena, ar apsupta žmonių… Kai būnu su žmonėmis, būnu su jais, o kai būnu viena, būnu su savimi. Nematau prasmės kažko ilgėtis, vos tik pajausiu norą, susikrausiu daiktus ir leisiuosi į kelią. Neturiu nei baimių kažką prarasti, nei kuo rizikuoti. Šiuo metu Druskininkuose man labai gerai, jaučiuosi idealiai. Bet žinau, kad bet kurį rytą atsikėlusi galiu pajausti kitaip, tada ir imsiuosi kažką keisti.

BOMBERIS: Akivaizdu, kad Tau patinka eksperimentai ir netradiciniai sprendimai. Kokie drąsiausi ir netikėčiausi iš jų, kurie galbūt sulaukė akademinės juvelyrikos atstovų kritikos?

AUGUSTA: Kas daugumai atrodo netradiciniai sprendimai, nebūtinai yra netradiciniai. Yra daug juvelyrikos menininkų, kurie pasirenka daug labiau netradicinius dalykus. Meninės juvelyrikos kontekste esu absoliuti klasikė. Nors lyginant su aukštąja juvelyrika, atrodau naujai. Akademinės juvelyrikos atstovų kritikos dažniausiai sulaukdavo ne mano sprendimai, o mano būdas. Tad gal iš visų technologijų labiau išskirčiau drąsą ignoruoti dėstytojų komentarus bei nuolatinį vėlimąsi į ginčus. Tiesiog aš negaliu apsimesti, kad pritariu tam, kam nepritariu. Gerbiu kitų nuomonę, tačiau jeigu ji nepagrįsta, alogiška ir dar peršama man – sutikti niekaip negaliu. Ir tada pradeda sklandyti legendos, susipažįstu su jaunesniu už save studentu ir girdžiu tokią frazę: „Tai čia tu ta Augusta?”

BOMBERIS: Jeigu Tavęs neribotų medžiagų kainos ir galėtum jas naudoti kokias tik nori, kokį dirbinį sukurtum? Kaip jis atrodytų, iš ko būtų pagamintas ir kam skirtas?

AUGUSTA: Medžiagų kaina kūrinio meninei vertei įtakos neturi. Kaip žinia, praktiškai nei vienas jaunas menininkas kūrybos pradžioje neturi investicijų brangioms medžiagoms, taip buvo ir man ir vis dar yra. Šiaip esu patenkinta medžiagomis, kurias dabar naudoju. Jeigu labai to norėčiau, turbūt surasčiau būdų ištransliuoti kūrybą ir brangesniame pavidale. Užsislapsčiusi galvoje turiu daug idėjų, gal kada nors pavyks jas įgyvendinti, dabar palieku paslaptyje. Beje, nieko bendra su medžiagų kaina jos neturi, nors man patinka geltonas aukštos prabos auksas, jo svoris ir savotiška arogancija.

Gauti viską tiesiai į rankas vos to panorėjus kūrėjui būtų baisiausias pragaras, duobė, iš kurios nežinau, ar pavyktų kada nors išbristi. Tikrai to nenorėčiau. Aš jau dabar kuriu savo svajonių dirbinius, tačiau jeigu netikėtai dingtų visi komerciniai užsakymai, kaip mat imčiausi ko nors iš modernaus primityvizmo serijos. Dievinu nežabotos organikos ir švarios estetikos sintezę. Ir tikriausiai nebūtų vienas, būtų visa linija, kolekcija, skirta laukinei žmonių prigimčiai.

BOMBERIS: Juvelyrinis dirbinys – tai aksesuaras, papildantis bendrą įvaizdį. Kokios stilistikos įvaizdžius papildo Tavo kurti papuošalai? Spėju, kad tikrai ne švarios saugios klasikos?

AUGUSTA: Mano papuošalai nėra apie įvaizdį. Įvaizdis yra iliuzija, todėl niekada net negalvoju apie tai. Tikiu, kad mano darbai gyvena savo atskirus gyvenimus. Kūrinys man daugiau nei daiktas, kiekvienam papuošalui skiriu daug dėmesio. Klasika, beje, yra puiku, lygiai taip pat, kaip ir visi kiti stiliai. Manau, kad mano papuošalus galima derinti prie bet kokio žmogaus. Anksčiau dar klausdavau savęs, kokia yra mano rinka. Bet su laiku įsitikinau – kreipiasi įvairiausio tipo žmonės, tarpusavyje maksimaliai skirtingi ir kiekvienas sukuria mano kūriniui istoriją, gyvenimą, o tai ir yra gražiausia. Viduje visi turim savuosiu aš, į kuriuos pati būdama maksimaliai atvira bandau apeliuoti. Žmonių įvaizdis man neimponuoja, mane žavi jų širdys. Beje, kalbant apie aksesuarų rinką, marketingą ir panašiai, aš dažniausiai išvis apie tai negalvoju, mano aistra yra kurti meną, o ne produktą. Jis savaime suranda gerbėjų, o jei ir nesurastų, dėl to tikrai savo stiliaus nekeisčiau. Tik kraustyčiausi kur nors į pietus, kur galima ir be stogo virš galvos gyventi. Visiškai nejuokauju.

BOMBERIS: Kas yra Tave inspiruojantys asmenys tiek iš juvelyrikos, tiek iš mados, literatūros, muzikos ar vizualiojo meno pasaulio? Kas padeda Tavo stilistikai formuotis tokiai kokia ji šiandien yra?

AUGUSTA: Yra be galo daug kūrėjų, kuriais žaviuosi. Tragiškai didelis klausimas, net baisu pradėti vardinti, nes kiekviename jų įžvelgiu kažką, kas mane žavi. Tai gali būti visiškai kontraversiškos asmenybės, visos viena kitai prieštaraujančios. Kalbant apie juvelyriką, man patinka tiek tokios legendos kaip Otto Kunzli ar Karl Fischer, tiek aukštosios juvelyrikos grandai – Buccellatti. Labai mėgstu klasikinį kiną: Michelangelo Antonioni, Akihira Kurosawa, Andrejus Tarkovskis. Be to, dievinu modernizmą, lygiaverčiai skulptūroje, tapyboje, architektūroje, dizaine. Jei atvirai, nėra nei vienos epochos ir nei vieno stiliaus, nuo pirmykščio meno iki dabar, kuris kažkuo nebūtų įdomus.

BOMBERIS: Kuri vienumoje, savo studijoje-namuose Druskininkuose. Ar vienuma ir susikaupimas – būtinos gero rezultato sąlygos? Kiek užtrunki, pavyzdžiui, su vienu žiedu?

AUGUSTA: Vienuma nėra būtina gero rezultato sąlyga, bet susikaupimas – taip. Dažniausiai kūrinio idėja gimsta spontaniškai. Nemėgstu galvoti, ką daryti, man tai atrodo nenatūralu. Galvoje ir taip nusidriekusi kilometrinė eilė idėjų – bet kuriuo metu galiu tiesiog pasiimti vieną ir padaryti. Taip ir būna, jeigu užsakovai duoda laisvės kūrybai. Dažnai juokauju, kad jei nuo dabar kas nors išjungtų man smegenis, vis tiek iš to, ką jau esu sugalvojusi, galėčiau bent tris gyvenimus nugyventi ir turėti apsčiai veiklos kiekvieną dieną.
Kalbant apie kūrinio gimimą, negalioja jokios taisyklės. Yra darbų, kurie guli galvoje keletą metų ir vis dar neišnešioti iki gimimo. Kiti šauna į galvą ryte ir pamiršusi viską atsiriboju iki kito ryto – kai jau galiu laikyti baigtą papuošalą rankose. Yra tekę taip sėdėti tris paras beveik be atsitraukimo, kol išgavau tai, ką norėjau. Gyvenu be laiko, be ribų, be tvarkaraščio ir jaučiuosi nuostabiai.

 

Raimondos Vyšnios  portretai ir asmeninio archyvo nuotraukos

 

Komentarai 0