Miestas – tai ne vieta žemėlapyje, ne modernūs pastatai ir net ne gyventojų skaičius. Miestas – tai sąmonės būsena. Arba esi miestas, arba nesi. Kaip, beje, ir provincija. Ji taip pat tūno tik mūsų galvose. Galima būti provincialu didmiestyje ir tikru miestiečiu kaimelyje.

Kas man yra tas tikras miestietis? Laisvas ir atviras, nesustabarėjęs ir nuolat besikeičiantis, turintis individualumo ir jį atvirai demonstruojantis, plačiai mąstantis ir tolerantiškas, intelektualus ir besidomintis, nebijantis kitoniškumo ir įvairovės, neprisitaikantis prie primestų tiesų, einantis ne pasroviui, bet dažnai prieš srovę, ir dėl to laimingas. Jis nekuria stereotipų ir nepasiduoda jau sukurtiems. Jis nėra masė ir mainstreamas. Jis yra asmenybė ir pats sau niša.

Ar pats toks esu? Manau, kad taip. Rašau tinklaraštį apie miesto stilių, kurį pavadinau labiausiai laisvą miesto dvasią atspindinčio rūbo – striukės bomberio garbei. Savo tinklaraštyje sekėjus, o ir save patį, nuolat skatinu švęsti individualumą, išsivaduoti iš stereotipų, nebijoti būti laisviems ir kurti tokią savo vizualinę tapatybę, kokią tik norisi. Nes tik laisvas žmogus gali būti laimingas. Prieš kurį laiką tinklaraščio šūkiu pasirinkau „Aš esu miestas”, nes dabar kaip niekad jaučiuosi laisvas kaip miestas ir noriu ta laisve dalintis.

Miesto stilius tuo ir yra ypatingas, kad jame telpa labai daug visko – ir lokalių subkultūrų, ir narcisistiško egocentrizmo, ir santūrios klasikos, ir studentiško naivumo, ir didmiesčiui būdingos prabangos, ir  postmodernistinio minimalizmo, ir – neslėpkime – masinės mados. Tačiau manęs netrikdo, kad šiomis dienomis dažna mergina plaukus dažo ombre, ir kas antras vaikinas pusę veido slepia po vešlia barzda. Galbūt jie dar neatrado savo individualaus stiliaus ir tiesiog pasinaudojo tuo, ką jiems padiktavo mada. Juk mada yra patogi – pasiūlo, paėmi ir nesuki galvos. Sukurti iš mados savo stilių – jau iššūkis, nes tam reikia save pažinti ir suvokti, kaip nori savo tapatybę išreiškti per vizualinę, visiems matomą prizmę.

Nebijau keistis, evoliucionuoti, atrasti savęs iš naujo, todėl ir negaliu teigti, kad jau radau savo stilių. Kiekvienas keičiamės, ir tai neišvengiamai reflektuoja saviraiškoje. Bet šiuo metu gana tvirtai žinau, kas esu ir kaip noriu atrodyti. Mano stilius – įvairus, nes miestas mus įpareigoja gyventi dinamiškai, laviruoti tarp situacijų ir aplinkybių. Rytas sporto salėje, diena biure, vakaras viešame renginyje su gausybe fotografų, o jeigu dar pietūs su svarbiais klientais įkrenta į dienotvarkę… Tačiau vis dėlto mano garderobui būdingi bendri bruožai – tai patogūs, kokybiški, paprasti, bet jokiais būdais ne nuobodūs daiktai. Nesu ryškumo šalininkas ir abejoju, ar komfortiškai jausčiausi, jeigu man einant gatve atsisuktų visi iš eilės. Laikausi tokios nuostatos: apsirengti reikia taip, kad atsisuktų ne visi, o tik turintys skonį.

Praeityje būta visko – jeigu tuo metu būčiau žinojęs, kas yra dizainerė Vivienne Westwood, kuri turi „pankų motinos” reputaciją, būčiau aršiausias jos gerbėjas. Buvo ryškusis periodas. Tada staiga gavau pirmas rimtas pareigas, ir atsirado poreikis atrodyti lyg iš serialo „Reklamos vilkai” – klasikinis kostiumas,  bateliai, kaklaraiščiai. Šiandien laikausi taisyklės „mažiau yra daugiau”, prie širdies – minimalizmas, urban stiliaus rūbai, monochrominė spalvų gama, vos viena kita detalė. Nenoriu, kad rūbas kalbėtų garsiau už mane patį. Neabejoju, kad išraiškingiau už ryškią spalvą ar gremėzdišką, viską užgožiančią detalę kalba nematytas rūbo kirpimas, netikėtas siluetas, sumanus derinimas.

Juoda, balta ir pilka – štai mano spalvos, o penkiasdešimt pilkų atspalvių man – ne knygos pavadinimas, o garderobo realybė. Ši spalvų gama man ne tik priimtina estetiniu požiūriu, bet ir praktiška, o tai gyvenant mieste itin aktualu. Jeigu reikėtų įvardinti šiuo metu mėgstamiausias spalvas, sakyčiau, antracitas, anglis, dūmas, nors prieš penkiolika metų turbūt būčiau įvardinęs geltoną. Priimtiniausia dizainerių Yohji Yamamoto, Ann Demeulemeester kūryba. Neįsivaizduoju didmiesčio be apokaliptinės mados apraiškų, todėl žaviuosi dizainerio Boriso Bidjano Saberi kuriamais miesto klajoklių įvaizdžiais.

Dirbu mados pramonėje – vadovauju prekės ženklo „Julia Janus” tarptautinei prekybai, todėl darbo reikalais dažnai tenka lankytis Paryžiuje, Milane, Londone, Niujorke. Visus juos vienija vienas bruožas – žmonės gatvėse labai skirtingi, atrodo, nerasi dviejų vienodų, kiekvienas save išreiškia netikėtai ir vis kitaip. Toks mano galva ir turėtų būti miestas – laisvas ir viską apimantis, kuriame vietos užstenka kiekvienam skoniui, stiliui, gyvenimo filosofijai. Mieste neegzistuoja žodžiai „negalima“, „netinka“, „negražu“.

Tokį matau Vilnių, kuriame šiuo metu gyvenu. Tokia kažkada buvo Klaipėda, kurioje gimiau ir daug metų gyvenau. Pamenu laikus, kai mieste bujojo įvairovė. Pastaruoju metu su susirūpinimu stebiu, kaip gimtasis miestas darosi vis pilkesnis, vientisesnis, seklesnis, nuobodus. Viliuosi, kad Klaipėda ir vėl taps tikru miestu – gyvu, ryškiu, skatinančiu individualumą ir visa ko įvairovę. Pats, deja, nesulaukiau – nusprendžiau keltis į sostinę.

Dažnas lietuvis turi puikų skonį. Esame be galo kūrybinga ir talentinga tauta – užtenka pasižvalgyti į vietos dizainerių kūrinius, nuo kurių iš nuostabos aikčioja visas pasaulis. Tačiau taip pat esame tauta, kuriai ilgus dešimtmečius buvo kalama į galvą, kad išsiskirti, būti savimi yra nevalia, beveik nusikaltimas. Todėl džiugu, kad atsigauname, susigrąžiname drąsą, nebebijome savęs reikšti ir darome tai subtiliai – taip, kad atsisuktų tie, kurie turi skonį. Ir ne tik moterys, kurios aprangoje visada laisvesnės, bet ir vyrai, kuriems vis dar reikia įveikti paplitusį stereotipą, kad vyrui užtenka būti tik truputį gražesniam už beždžionę. Vis mažiau esame provincija ir vis daugiau – miestas. Aš esu miestas. Tikiu, kad kiekvienas esame, tik kartais bijome tai pripažinti. Tad ei, drąsiau!

 

Žurnalas MOTERIS, 2017 m. sausis

Vaido Jokubausko nuotrauka

 

Komentarai 0