Dažnokai pradėjome linksniuoti greitąją madą ir jos padarinius visuomenei / moterims / miškams / vandenynui / šuniui / katei / žiurkėnui. „Greitoji mada“ tapo tuo žodžių junginiu, kuris kartais prilyginamas ir keiksmažodžiui. Bet ar tikrai dėl visų klestinčios mados industrijos problemų galime kaltinti tik greitąją madą? Ar tikrai tik ji viena turi neigiamas pasekmes? O gal problema slypi kiek giliau?

Mada – ne tik turčiams!

Pažvelkime į mados istoriją, ir iš kur atsirado ta greitoji mada (trumpa istorijos pamokėlė). Ne taip jau seniai (prieš keletą amžių) anaiptol ne visi galėjo įsigyti gražių rūbelių, mada buvo aukštuomenės privilegija (čia prisiminkite visus tuos korsetus, pūstas, nepakeliamai sunkias suknias ir milžiniškus perukus). Bet tai visiškai pasikeitė po pramonės perversmo, kai nuostabus išradimas – siuvimo mašina – suteikė galimybę madą pasiekti visiems norintiems ir leido eksperimentuoti į valias. Tiesa, dėl vis tobulėjančių technologijų kiekvieną dešimtmetį tie mados eksperimentai tapdavo prieinami vis didesnei žmonių grupei.

Kaip pasekmė, dvidešimtojo amžiaus viduryje gimė greitosios mados pradininkai: visų pirma H&M Švedijoje, tada „Zara“ Ispanijoje, o vėliau ir visi kiti – „Topshop“, „Forever 21“, „Primark“ ir pan. Tai reiškė neišsemiamą pasirinkimą ir 15 naujų kolekcijų per metus už visai prieinamą kainą. Įdomus faktas – per metus vien tik „Zara“ sukuria 18 000 naujų dizainų. Tokia sparti ir prieinama mada pradžiugino ne vieną mados mylėtoją, nes pagaliau mada buvo prieinama ne tik „buržujams“.

Šiandien toks mados spartumas ir neribota laisvė džiugina ir mane, ir dar džiugina tai, kad man nėra būtina investuoti į paltą dviejų atlyginimų, tada jį dėvėti penkias žiemas, nes „brangiai mokėjau“. Taip lėkdami į priekį greitosios mados atstovai net pralenkė visus tuos dešimtmečius karaliavusius lėtosios mados kūrėjus. Anot „Forbes“, praėjusiais metais H&M savo pelningumu pralenkė ne tik „Hermes“, bet ir „Gucci“, „Chanel“, „Cartier“ ir „Rolex“. Nepavyko aplenkti tik „Louis Vuitton“.

Gelbsti kolaboracijos

Matydami tokią greitosios mados sėkmę, lėtosios mados atstovai sunerimo. Pagaliau teko pripažinti, kad perkamoji galia sutelkta ne tik aukštuomenės atstovų piniginėse. Todėl lėtosios mados grandai prisitaikė ir pradėjo bendradarbiauti su prekybos tinklais bei siūlyti pigesnius savo dizainų atitikmenis. Aišku, atsimenate Karlo Lagerfeldo, „Lanvin“, „Balmain“, Alexanderio Wango bendradarbiavimą su H&M. Ir turbūt menate eiles prie parduotuvių kolekcijų pasirodymo išvakarėse.

Taip pat turbūt žinote, kad ir numylėti Ralphas Laurenas, Michaelas Korsas ir daugelis kitų dizainerių kiekvieną sezoną sukuria po kelias drabužių linijas: pigesnę – masėms ir brangesnę – išrinktiesiems. Tad akivaizdu, kad šiandien vartotojiškumą skatina ne tik greitoji, bet ir lėtoji mada. Abi mados rūšys nori vis labiau spartinti gamybą, taip formuodamos vis didėjančią pasiūlą, kurios norime mes – tie vartotojai, kurie aplanko parduotuves bent kartą per metus. Tad kodėl vartotojiškumo  skatinimu mes kaltiname tik greitąją madą, kai ir lėtoji mada čia tikrai yra prikišusi savo dailius pirštelius.

Siuvėjoms – po pusę euro

Bet kas seka po to? Augant vartotojiškumui, kur dingsta tie, iš hedonistinių paskatų mano ir jūsų per vieną sezoną įsigyti keli paltai? Taip, jie kažkada pasiekia šiukšliadėžę ir taip teršia miestus, upes, ežerus ir mūsų geriamąjį vandenį, nuodydami ne tik mus – pačius vartotojus, bet ir žmones trečiosiose šalyse, kuriose niekas niekada net akys nematė tų madingųjų paltų. Tiesa, gamtą tie paltai pradeda teršti ne tik tada, kai išmetame juos į šiukšliadėžę, bet ir dar prieš pasiekiant spintą – gamybos metu.

Ar kada susimąstėte, kad egzistuoja nemaža tikimybė, jog jūsų už penkis eurus nusipirktus „Zara“ marškinėlius siuvo ta pati, kur nors Indonezijoje esanti siuvykla , kurioje gimsta ir tie prabangesni „Ralph Lauren“ už šimtą eurų. Žinoma, pastarųjų medžiaga bus kokybiškesnė, siūlės tvarkingesnės, bet sunešioti šie marškinėliai vis tiek atsidurs toje pačioje vietoje – šiukšliadėžėje, jų gamybos procese atliekų į aplinką bus išmesta lygiai tiek pat, o ir siuvėjoms bus sumokėta tiek pat – po 50 centų per valandą. Tad ne tik greitoji mada pasižymi nevaldomu teršimu ir žmonių bei išteklių išnaudojimu. Tai yra globali lėtosios ir greitosios mados pasekmė, kaip taipogi ir anksčiau minėtas skatinamas vartotojiškumas.

Penki rūbo gyvenimai

Tiesa, dėl greitosios mados ir nevaldomo hedonistinio poreikio turėti bent po vieną drabužėlį iš tų 15 metinių kolekcijų spinta pradeda braškėti dėl pertekliaus. Pasidalinsiu, ką tokiu atveju darau aš – ne, nemetu nedėvimų drapanų tiesiai į šiukšliadėžę. Atvirkščiai – mano nedėvimi rūbai keliauja į draugių spintas, į internetines ar įprastines dėvėtų drabužių parduotuves, tad net uždirbti kartais pavyksta iš savo dėvėtų rūbų.

Su greitąja mada atsirado ir paskata pamąstyti, kaip atsikratyti pertekliaus bei kūrybiškai prikelti rūbą antram gyvenimui, nes tokiu greičiu keičiantis tendencijoms rūbų transformacijos padeda ne tik sutaupyti, bet ir išlikti originaliam. Žinoma, toli gražu ne visi taip daro, bet pažvelgus į bendras tendencijas darosi aišku, kad net didieji greitosios mados gigantai kaip antai jau minėtas H&M, skatina perdirbimą, siūlydami įvairias paskatinamąsias priemones. Kokias? Pavyzdžiui, nuolaidas už atneštus senus rūbus, iš kurių sukuriamos atskiros perdirbtos tekstilės linijos, o dėvėtų rūbų skuteliai panaudojami ir tiesiog pagalvių kamšalui.

Atsiranda net tokie parduotuvių tinklai (kol kas tik Amerikoje) kaip „Buffalo Exchange“, į kuriuos žmonės neša savo senus drabužius, juos ten parduoda, o parduotuvė savo ruožtu tuos rūbus perparduoda saviems pirkėjams. Labai patogu – įsigyji dėvėtą „Armani“ paltuką už 30 dolerių, panešioji sezoną, kitą, o tik atsibodus neši atgal į tą patį „Buffalo Exchange“ ir jiems jį vėl parduodi už 25 dolerius. Tada paltukas vėl sėkmingai grįžta į rinką ir dar papildo kišenę. Tokiu būdu vienas rūbas gali nugyventi ir penkis gyvenimus. Žinoma, kol susidėvės ar suplyš ir atsidurs šiukšliadėžėje. Taip, greitoji mada neneigia, kad yra kenksminga aplinkai, neneigia, kad sukuria nereikalingą perteklių, bet identiškas bėdas kuria ir aukštosios mados kūrėjai ir jūsų taip mylimas vietinis dizaineris, kuris kuria „nerealius marškinėlius“, kurių jums žūtbūt reikia šiandien, bet rytoj gali jau ir nebereikėti.

Sprendimas – nepirkti visai?

Išvada šiuo atveju yra gana paprasta: greitosios mados problemos yra visos mados industrijos problemos, todėl gal kiek neteisinga plakti tik greitąją madą. Linksniuoti reikia visą mados industriją, nes tarša, žmonių išnaudojimas, besaikis vandens, medvilnės ir kitų natūralių išteklių panaudojimas yra tos globalios bėdos, kurias kuria ir greitosios, ir lėtosios mados atstovai.

Bet kaip tai spręsti? Geriausias sprendimas šiuo atveju būtų toks – drabužių pirkimo abstinencija. Taip, skamba utopiškai, todėl galima pradėti nuo kiek mažesnių dalykų – nepasiduoti mados skatinamam vartotojiškumui ir pagaliau suvokti, kad penkių porų džinsų per sezoną tikrai nereikia, dažniau aplankyti dėvėtų rūbų parduotuves, į šiukšliadėžę nemesti atsibodusių rūbų, o geriau juos padovanoti draugams, šeimos nariams, benamiams, dar ir močiutės spintą parausti kartais verta. Žinoma, jei po ilgų paieškų „secondhanduose“ niekaip nepavyks rasti taip baisiai trokštamų džinsų, nieko nenutiks, jeigu nueisite ir nusipirksite tuos išsvajotus „Calvin Klein“ džinsus. Žmonija dėl to greičiausiai jūsų išdavyste neapkaltins.

 

Goda Pele iliustracija, Pinterest ir asmeninio autorės archyvo nuotraukos

 

Komentarai 0