Neseniai naują, jau trečiąją asmeninę kolekciją „Missed Things“ („Pasiilgti dalykai“ – liet.) pristačiusi dizainerė UGNĖ MARTINAITYTĖ (27) sako šių dienų visuomenėje pasiilgstanti saiko, lėtesnio tempo, ramybės. Tačiau minimalizmą ir harmoniją tiek kūryboje, tiek gyvenime propaguojanti dizainerė šiandien pati dega kaip ugnis – deda visas pastangas, kad ant kojų pastatytų savo įkurtą prekių ženklą OHMY. „Jaučiu, kad trečias kartas nemeluos. Dabar arba niekada“, – ryžtingai nusiteikusi dizainerė, kuri, atrodo, jau rado savo nišą konkurentų itin gausioje lietuviškoje madoje.

– Šiemet nustojote kaip su darbo sutartimi samdoma dizainerė dirbti kitiems ir susitelkėte tik į savo prekių ženklo vystymą. Kaip atėjo toks sprendimas?

– Iki pat birželio, kai nusprendžiau dar kartą visą energiją ir laiką atiduoti tik savo prekių ženklui, daug dirbau kitiems. Vis nesijausdavau pakankamai subrendusi dirbti sau, dirbdama kuo įvairesniuose projektuose norėjau sukaupti dar daugiau patirties. Dar studijuodama akademijoje pradėjau atlikti praktikas, po dvi ar tris per metus, kad tik pamatyčiau kuo daugiau ir apsispręsčiau, ką toje madoje noriu veikti.

Pirmasis tikras darbas buvo tekstilės gamykloje „Omniteksas“, kurioje kūriau klasikinio stiliaus drabužius vyresnėms moterims. Vėliau pradėjau dirbti sporto ir laisvalaikio drabužių prekių ženklui „Audimas“, kur buvau viena iš trijų kolekcijas kūrusių dizainerių. Galiausiai metus praleidau prie šiaurietiškos, lengvo avangardo stilistikos prekių ženklo „Julia Janus“ produktų kūrimo. Taigi, teko dirbti su labai skirtingais produktais, skirtingo dydžio įmonėse, bet mintyse visada nešiojau savo viziją – juk mano produktas turėjo būti kitoks, nei kūriau kaip samdoma dizainerė.

Kiekviename darbe vis prieidavau tašką, kai patikėdavau – jau esu pasiruošusi pilnu etatu grįžti prie savo svajonės įgyvendinimo. Ir kaskart po kurio laiko susivokdavau – dar ne laikas. Be to, ir investicijų sklandžiam startui pakankamai neturėdavau. Šįkart viskas kitaip, nes jaučiuosi tvirta kaip niekad. Jau turiu pakankamai patirties ir suvokimo ne tik apie kostiumo kūrimą, bet ir apie vadybą, komerciją, rinkodarą, ženklo įvaizdžio formavimą viešojoje erdvėje. Pastaruoju metu sutikau nemažai man padėti pasiruošusių žmonių, tad visa aplinka tarsi ragino – eik, daryk, neabejok! Esu sau pažadėjusi – šįkart privalau pabandyti ir viską padaryti iki galo. Gręžiotis atgal nebenoriu.

– Kokią tą ateitį sau kaip dizainerei esate nusimačiusi?

– Neslėpsiu – kai pradėjau domėtis mada, žiūrėdavau kitų, ypač užsienio dizainerių kolekcijas, ir sau galvodavau, kad vieną dieną tuo Paryžiaus ar Londono podiumu eis ir mano aprengti modeliai. Mano svajonė kadaise buvo ir iki šiol lieka ta pati – kad mano kūrybą pamatytų kuo daugiau žmonių. Tačiau vengiu viešai kalbėti apie šią savo ambiciją, nes ir pati žinau, kad pasiekti tokį lygį tikrai nėra lengva. Šiuo metu gyvenu mažesniais tikslais ir į svajonę einu nedideliais žingsniais. Vienas svarbiausių dabartinių tikslų – suvaldyti dar labai jauną savo prekių ženklą, padaryti jį matomą, pradėti kurti komandą, nes viena nebespėju.

– Kol kas sukatės kaip išmanote, su minimalia pagalba, ir turbūt iš savo patirties galite papasakoti, kokia yra drabužių dizainerio Lietuvoje kasdienė darbotvarkė.

– Dalį dienos skiriu su OHMY tiesiogiai susijusiems darbams, kitą dalį – kitiems projektams, kurie padeda ne tik realizuoti savo kūrybinius sumanymus, bet ir papildomai užsidirbti. Stengiuosi neuždarbiauti ir pirmiausiai imtis tokių projektų, kurie man įdomūs kaip kūrėjai. Štai sausio 20 dieną Valstybiniame jaunimo teatre įvyks spektaklio „Broliai liūtaširdžiai“, kurio kostiumų dailininkė esu, premjera. Sceninius kostiumus teatrui kūriau pirmą kartą, ir man tai labai patiko. Danų režisierė Kirsten Dehlholm, kuri ne pirmą kartą dirba Lietuvoje, savo spektakliuose kuria itin stiprų vizualinį įspūdį, todėl sukurti kostiumus tokiai užsakovei man buvo didelis iššūkis. Be to, man artimas ir pats rašytojos Astridos Lindgren kūrinys, kuriame gvildenamos broliškos meilės, drąsos, kovos prieš blogį, mirties temos.

Be abejo, dirbu ir su individualiais užsakymais tiek įmonėms, kurioms vienam ar kitam projektui reikia kūrybos vadovo, tiek pavieniams klientams. Dažniausiai tai proginiai kostiumai, tačiau vis pasitaiko norinčiųjų siūdintis kostiumus užsienio teminiams festivaliams, o tai man suteikia daug kūrybinės laisvės ir pasitenkinimo. Tik darbo sutartimis įsipareigoti jau nenoriu.

Gyvenimo tempas didelis, tačiau aš nebejaučiu ribos tarp darbo ir poilsio. Viską darau tik dėl savęs, todėl nekeliu sau klausimų, gerai ar negerai dirbti vakarais ar savaitgaliais. Būna, pavargstu, bet dienos pabaigoje žinau – pavargau, bet šiandien dėl savęs pačios padariau kažką prasminga.

– Su kokiu didžiausiu iššūkiu susiduriate būdama drabužių dizainerė? O ką vadintumėte šios profesijos džiaugsmu, didžiausia dovana, ir kokių momentų ne už ką neiškeistumėte į nieką kitą?

– Sudėtinga, kad tą pačią dieną reikia padaryti labai daug skirtingų darbų, juk prižiūriu viską – nuo gamybos iki reklamos socialiniuose tinkluose, nuo užsakymų priėmimo elektroninėje parduotuvėje iki prekių išsiuntimo pirkėjui, nuo audinių pirkimo ir bendravimo su klientais… Kartais imu ir pasimetu tarp tų darbų. Turiu net kelis darbų sąrašus – vieną kompiuteryje, kitą – telefone, trečią – ranka rašytą darbo knygoje. Rytais gal tie darbų sąrašai ir atrodo bauginančiai, bet vakarais, kai visi punktai būna išbraukti, apima didelė palaima. Kiekvieną vakarą pasidžiaugiu, kad gerokai pasistūmėjau į priekį, pasidarau naują sąrašą ir rami einu miegoti.

Svajoju, kad vieną dieną galėsiu tiesiog kurti. Šiaip man labiausiai patinka ne tiek rezultatas, kiek procesas. Jaučiu kur kas didesnį malonumą kolekciją kurdama, nei ją pristatydama, nes vos pristačius prasideda su pardavimais, viešaisiais ryšiais susiję darbai, kuriuos mėgstu kur kas mažiau, nei kurti. Tada iškart noriu sėsti ir kurti naują kolekciją.

– Ar jaučiate, kad dirbate rinkoje, kuri yra ne tik maža savo dydžiu, bet ir gausi talentingų konkurentų? Užsienis nevilioja didesnėmis galimybėmis?

– Visur matau savų privalumų. Lietuvoje gera gyventi, turime galimybę kokybiškai ir gana nebrangiai gaminti čia pat, iš vietos audinių, viską nesunkiai prižiūrėti, visi kalbame ta pačia kalba. Kita vertus, atsiradus elektroninei prekybai tapti globalios rinkos dalimi ir pasiekti užsienio klientus dabar įmanoma kūrėjams net iš labai atokių pasaulio kampelių. Nors mano modelių jau galima įsigyti Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, pagrindinį dėmesį ir toliau ketinu skirti Lietuvai, juk čia dar tiek daug žmonių net nežino, kad tokia esu ir kuriu.

– Jūsų prekių ženklo pavadinimas OHMY yra nepilna angliškos frazės „Oh my God!“ („O Dieve!“ – liet.) versija. Kviečiate nustebti, nors ir kuriate labai ramią, konceptualią madą. Nesvarstėte vadintis tiesiog vardu ir pavarde?

– Skaitote mano mintis. Kai prieš kelerius metus įkūriau prekių ženklą, jis buvo toks pat maištingas ir provokuojantis, kokia galbūt buvau ir aš. Mano pirmoji kolekcija – bakalauro baigiamasis darbas „Cosmo Jesus“ – buvo visiškas menas, avangardas. Pamatę kolekciją žmonės garsiai nustebdavo, todėl ir sugalvojau tai komunikuojantį prekių ženklo pavadinimą. Apie ateitį tada nepagalvojau, nors ir prieš „Cosmo Jesus“, ir po jo kūriau minimalistinę madą.

Dabar jau matau, kad nebeturiu poreikio taip stebinti, jaučiuosi subrendusi, kuriu labiau nešiojamą ir perkamą madą, nes avangardu sotus nebūsi. Be to, dalis žmonių mano, kad OHMY tėra raidžių kombinacija, kitiems ir ištarti šitą pavadinimą sunku. Taigi, rimtai svarstau apie transformaciją ir  perėjimą prie tiesiog Ugnės Martinaitytės prekių ženklo. Sparnuotas liūtas, kuris logotipą puošdavo iki šiol, jau kažkur nuskrido. Kita vertus, savo darbais kalbu apie dalykus, apie kuriuos kiti nekalba, todėl vis dar noriu, kad žmonės kažkiek nustebtų pamatę mano darbus. Žodžiu, dilema dėl to pavadinimo…

– Kaip atradote minimalistinę mados estetiką?

– Savo prekių ženklą pradėjau vystyti todėl, kad noriu kurti drabužius, kuriuos dėvėčiau pati ir kuriuos norėčiau matyti dėvint aplinkinius, o stilius atėjo savaime – juk tai iš vidaus, tai visada su manimi. Man įdomu paprastame siluete ieškoti ir rasti naujų formų, pritaikyti nematytas audinio faktūras. Gal iš pirmo žvilgsnio visi minimalistinės stilistikos drabužiai yra panašūs, bet gerai įsižiūrėjus akivaizdu, kad konstrukcija nauja, kirpimas naujas.

– O Jūsų pačios gyvenimas taip pat paklūsta minimalizmo dėsniams?

– Šiuo metu esu didesnė minimalistė nei kada anksčiau. Man svarbu aplink susikurti estetinę švarą, neapsikrauti daiktais, turėti daug laisvės, erdvės, kad galėčiau lengvai kvėpuoti. Mano pačios apranga visada buvo ir yra minimalistinė, sąmoningai siekiu kurti detalėmis, spalvomis, bereikšme informacija neapkrautus drabužius. Žaviuosi dizaineriais-minimalistais, kurie, pakeitę vos vieną detalę, sugeba sukurti pritrenkiantį įspūdį – lyg kokią bombą susprogdinti.

– Dizainerių kaip ir kitų menininkų dažnai klausia apie inspiracijas, mūzas ir kitus abstrakčius dalykus. Iš kur semiatės idėjų, juk itin konceptualios Jūsų kolekcijos iš kažkur atėjo?

– Kartais įkvėpti gali tiesiog parduotuvėje pamatyti audiniai ar neįprastai apsirengęs praeivis, su kuriuo prasilenkiu gatvėje. Kolekciją nebūtinai įkvepia globalūs procesai ar politiniai įvykiai, nors daug mąstau ir apie tai. Būna, kad kūrinio idėja gimsta per minutę, o kartais reikia tam skirti ir kelias dienas.

– Sutikite – nemažai dizainerių meta savo profesiją ir randa save kitose sferose, kurios nereikalauja tiek daug kūrybinių ieškojimų, o dar ir laiko bei piniginių investicijų. Ar esate pagalvojusi apie planą B? Ką veiktumėte?

– Dilemą, ar kostiumo dizainas yra tinkamas pasirinkimas, ar tai rimta profesija, pradėjau spręsti dar dešimtoje klasėje. Dizainu susidomėjau labai anksti, turbūt dvylikos. Jau tada kurdavau kolekcijas mokyklos renginiams, dalyvaudavau konkursuose, kuriuose, beje, labai neblogai sekėsi. Tačiau artėjant apsisprendimo dėl būsimos profesijos metui apniko didelės abejonės. Kaip iš to išgyventi? Ar tai apskritai įmanoma? Gal tai galėtų būti mano pomėgis vakarais po darbo? Tokių abejonių vedina baigusi mokyklą įstojau į pramoninį dizainą, kuris atrodė perspektyvesnis. Jau po kelių mėnesių supratau padariusi didelę klaidą, verkdavau kiekvieną vakarą. Ėmiau iš bibliotekos į bendrabutį nešti visas įmanomas knygas apie kostiumo dizainą ir vakarais piešiau eskizus. Po metų jau mokiausi ten, kur norėjau.

Taigi, darydama tai, kas nepatinka, greitai susivokiau, ko išties noriu. Nežinau, ar tai – lengviausias kelias, bet nuo to laiko egzistenciniai klausimai man nekyla ir apie atsarginius variantus galvoti nenoriu. Esu tikra, kad esu ten, kur reikia.

– Turbūt neapsiriksiu Jus pavadindamas introverte. Šis bruožas dizaineriui labiau padeda ar labiau trukdo? Apskritai, ar yra kažkoks charakterio bruožų ir asmeninių savybių paketas, be kurio dizaineriui sunku apsieiti?

– Taip, esu introvertė, ir man patinka, kad sukauptą energiją galiu koncentruotai skirti kūrybai, darbui, o ne atiduoti aplinkai. Dizaineriui šis būdo bruožas yra privalumas. Taip pat svarbu būti atidžiam, empatiškam, žmogiškam, mokėti įsiklausyti į žmones, kuriems kuri, gal net skenuoti emocijas, mokėti jas atpažinti. Kartais žmonės nepasako tiesiai, todėl reikia nujausti. Manau, kad sugebu tai daryti. Dažnai išgirstu, kad nesu panaši į tipinę dizainerę. Klausiu – o tai koks tas tipinis dizaineris? Atsako, kad „pasikėlęs“. Nesu užrietusi nosies, ir pati nemėgstu su tokiais žmonėmis turėti reikalų.

– Lietuviška mada – kokia ji? Objektyviai – ar tikrai kuriame tokius dalykus, kurie gali nustebinti visko mačiusį tarptautinį mados pasaulį?

– Be abejo, labiau įkvėpimo dairomės į minimalistus skandinavus, tačiau vis dar daug kuriama mados, kurią sunku atpažinti, priskirti konkrečiam kūrėjui. Kodėl? Nes lietuviai mėgsta žaisti saugiai, bando pataikyti į tų metų tendencijas, nenori prisiimti revoliucionieriaus vaidmens. Kaip gamintojai esame puikiai žinomi, o kaip kūrėjai tik pradedame skintis kelią, nors rusams, ukrainiečiams, lenkams, kurie nebijo senajai Europai rodyti tai, ko ji nėra mačiusi, kol kas sekasi kur kas geriau nei mums.

Sėkmės istorijų dar gali tekti palaukti, bet auga jauna dizainerių karta, kuri nebijo išeiti už saugaus žaidimo ribų, mažiau galvoja apie gerus pardavimus ir pelno maržas. Pati kiekvienoje kolekcijoje stengiuosi turėti ryškių modelių, kurie aiškiai kalbėtų apie mano kaip kūrėjos išskirtinį braižą. Tikiuosi, kad ateityje galėsiu kurti dvi linijas – aukštosios mados meistriškumui demonstruoti ir nešiojamos mados tvirtam pagrindui po kojom užsitikrinti.

– Ka manote apie paplitusią, gana seksistinę nuomonę, kad geriausi dizaineriai, kaip ir geriausi virėjai, yra vyrai?

– Dar studijų laikais esu girdėjusi, kad vyrai gerai konstruoja sudėtingus drabužius, nes turi geresnį loginį mąstymą. Esu ir pati gavusi ne vieną komentarą, kad turiu stiprią logiką, todėl net nežinau, ar lytis apsprendžia tokius dalykus. Manau, kad, nepriklausomai nuo lyties, vieniems dalykams esame gabesni nei kitiems.

O ką daugelis šiuo metu pasaulio madoje dominuojančių vyrų tikrai daro gerai – tai save pristato. Daugeliui kūrėjų, ir man taip pat, yra sunku kalbėti apie savo darbus, juos girti, o dabar nuolat girdžiu, kad produktas tarsi lieka antrame plane, o svarbiausia – mokėti apie jį gražiai kalbėti, tinkamai pristatyti, parduoti. Neslėpsiu, kad man liūdna tai girdėti, nes reklamų ir taip per daug, rinkos užkimštos nekokybiškomis prekėmis, o visuomenėje susiformavusi nuomonė, kad tie, apie kuriuos nuolat kalba, yra vertesni pirkti. Ne, jie tiesiog daugiau investavo į rinkodarą…

– Jūs kuriate ne tik moterims, bet ir vyrams. Kurti vyrams esant moterimi – sunku? Ar Jūsų gyvenimo draugas Rokas dažnai pataria, ko iki tobulumo trūksta vienam ar kitam modeliui?

– Mano vyrų linija vis dar labai lakoniška. Vyrams kurti nėra lengva, nes jie labai praktiški, jiems reikia funkcionalumo. Be abejo, su draugu konsultuojuosi nuolat ir gaunu pastabų – tai kišenių trūksta, tai ilgis ne toks. Su kokiu vyru bekalbėčiau, visi nori to paties, – kokybiško audinio, puikaus pasiūvimo, praktiško modelio, nerėkiančio vaizdo. Vyrai Lietuvoje yra gana konservatyvūs, nedrąsūs, bet nustoti kurti vyrams neketinu, nes tikiu, kad sulauksiu savo auditorijos. O kurti moterims – vienas malonumas, nes jos dažniau linkusios eksperimentuoti.

– Gyvenate ramiajame Vilniaus Antakalnio rajone, čia su draugu, kuris yra muzikos kūrėjas, abu turite studijas, ant sofos žiovauja katė, darže auga rabarbarai. Ar šiandien esate laiminga?

– Esu, bet iki pilnos laimės trūksta tik stabilumo, nes dažnai dvejoju, ar viską darau teisingai ir kaip pasiekti tai, ką esu užsibrėžusi. Nors ką aš čia kalbu – esu laiminga net su visomis tomis dvejonėmis, nes viskas juda į priekį, ir viskas kasdien yra geriau, nei buvo vakar!

 

Vaido Jokubausko, Gertrūdos Varnaitės, Dmitrij Vasilenko, Tomas Adomavičius nuotraukos

 

Komentarai 0