Vakarykštis pokalbis naujos kirpimo meistrės kėdėje: „Tai aš pakirpsiu taip, kad laisvalaikiu galėtumėte šukuoti į priekį ir tokį nerūpestingą „šiaušalą“ pasidaryti, o reikalui esant, pavyzdžiui, prieš rimtą susitikimą, galėsite šukuoti atgal ir atrodysite solidžiai. Taip pat paliksiu tokį ilgį, kad sportuojant nekristų ant veido. Ir tada „bliūdeliu“ šonus ir gale, kad būtų daugiau geometrijos ir įdomiau atrodytumėte. Jums gi patinka eksperimentuoti?“.

O taip, Greta, patinka! Ir dar – būtinai pas Tave grįšiu kirptis, nes Tu puikiai jauti, kuo gyvena standartinis didmiesčio gyventojas. O gyvena jis dinamiškai ir turi daug skirtingų veidų. Ne, čia aš ne apie psichiatrinius sutrikimus, nors turbūt didmiesčio tempą išties atlaiko ne visi, bet apie skirtingus mūsų pasaulius – pareigas, pomėgius, profesijas, santykius ir t.t., kurie kasdien sueina viename žmoguje. Tą pačią dieną atliekame skirtingus vaidmenis, o juos atlikdami stengiamės jaustis komfortiškai ir neišprotėti. Tas siekis jaustis patogiai, bet tuo pačiu neatrodyti kvailai, ir yra pagrindinis didmiesčio gyventojo iššūkis. Į pobūvį neiname su sportiniu treningu, o į ofisą – white tie smokingu, tiesa? Aišku, jeigu siekiate keistuolio reputacijos arba esate pramogų verslo atstovas, ir vardan reitingų padarysite viską, turbūt ir į baseiną su balerinos sijonu ir puantais galėtumėte įvirsti.

Todėl pirmiausia, ko turi išmokti didmiesčio žmogus, – tai universalumo ir lankstumo. Kerpamės taip, kad šukuosenas būtų galima transformuoti pagal progas ir kontekstus. Taip pat renkamės ir rūbus bei avalynę – kad ir į darbą, ir po jo kokteilio su draugais, o po to, žiūrėk, ir į Nacionalinio operos ir baleto teatro premjeroje teks apsilankyti. Namo grįšime nežinia kada, o kitą rytą – vėl vaidmenų maratonas. Be abejo, kiekvienas turime savo individualų stilių, todėl siekdami universalumo dar turime pasirūpinti, kad liktume daugiau ar mažiau stilistinio savęs suvokimo rėmuose. Aš, pavyzdžiui, niekada nesiausiu „crocs‘ų“, net jeigu man visi pasaulio autoritetai pasakytų, kad patogesnės avalynės dar niekas nesukūrė. Nes man jie labai negražūs ir net, sakyčiau, atstumiantys.

Draugas prašo padėti apsipirkti. „Bet reikia, kad tiktų ir ryte į darbą dviračiu važiuoti, ir spaudos konferencijai Prezidentūroje, ir sėdėjimui prie kompiuterio, ir darbiniam vakarėliui ant stogo, nes dažnai per vieną dieną visko daug tenka nuveikti“, – sako. „O po visko gal dar baidarėmis po naktinę Vilnelę plauksi?“ – juokauju. Tačiau tai labai tipinė situacija – taip gyvena dažnas didmiesčio žmogus.

Stilistai mus moko, kaip, perbraukus tualete plaukus vašku, nusimetus švarką ir ištraukus iš portfelio sportinius batelius po darbo dienos ofise harmoningai įsilietume į siautulingą vakarėlį – net jeigu ministerijos darbuotojo pažymėjimas per skubėjimą vis dar kabo ant kaklo. Taip, gyvenimas didmiestyje suteikia visas galimybes gyventi įvairų, visko pilną gyvenimą, bet mainais reikalauja gebėjimo prisijaukinti tempą ir su juo susigyventi. Manęs dažnai klausia: „Tu vis kitaip atrodai. Tai koks tas Tavo stilius?“. „Visoks. Nes toks mano gyvenimas“, – atsakau. Šiuo metu labiau sportinis ir patogus nei klasikinis, bet tai man – jokia taisyklė.

Ne veltui naujausia didmiesčių mados tendencija, kuri jau pasiekė ir Lietuvą, ir kuo toliau tuo labiau plis, yra vadinamasis „athleisure“ stilius, nuo angliškų „athletic“ ir „leisure“ („atletiškas laisvalaikis“ – liet.). „Nike“ pardavimai vien per pirmąjį šių metų ketvirtį pašoko iki aštuonių milijardų JAV dolerių, į paribį nustumdami didmiesčių gyventojų ilgus dešimtmečius mėgtus miesto eleganciją propaguojančius prekių ženklus. Prieš kelias dienas Niujorke pristatyta naujausia reperio Kanye West ir „Adidas“ kolaboracija – hibridinė sportinių ir laisvalaikio rūbų kolekcija yra puikus kylančios „athleisure“ bangos įrodymas. Jau seniai nieko nebestebina sportbačiai kasdienėje aprangoje. Netrukus nebestebins ir „timpomis“ bei triko į darbą atėjusi kolegė, ofisinį „looką“ papildžiusi aukštakulniais, ilgu kardiganu ir masyviais karoliais. Nes jai taip patogu ir gražu.

Darbo reikalais tenka būti Niujorke, Paryžiuje, Londone, Milane. Ten tempas kur kas didesnis nei visuose Lietuvos didmiesčiuose kartu sudėjus. Skuba, alkūnėmis braunasi metro požemiuose, iš visur tik ir girdi: „Excuse me. I‘m sorry. Pardon me.“ („Atsiprašau“ – liet.). Bet užtat kokia stilių įvairovė! Tokių mano aprašytų kolegių ten – pilnos gatvės. Ir kiekviena išranda savo stilių, ne tik išreikšdama save, bet ir atsižvelgdama į savo darbotvarkę ir gyvenimo aplinkybes. Man, kaip apie didmiesčių vyrų stilių rašančiam tinklaraštininkui, didmiesčių gatvės – tikras lobynas. Galėčiau stabdyti ir kalbinti kas antrą – klausti ką veikia gyvenime, kokios kilmės, ką mėgsta, nes visa tai kaip lego kaladėlės sukrenta į tai, kaip žmogus atrodo. Grynas malonumas tuos paveikslus dėlioti.

Didmiesčiai išlaisvina ir atriša saviraiškos alkį, kurį dažnas laiko gniaužia savyje mažuose miestuose. Apie miestelius ir kaimus net nekalbu – ten išsišokėlių nemėgsta. Didmiesčiuose daugiau bendraminčių, čia laisvesnė dvasia. Kasdien džiaugiuosi žiūrėdamas gatvės fotografo Vinco Alesiaus Vilniaus Gedimino prospekte sustabdytų ir įamžintų praeivių nuotraukas. Kokie visi skirtingi, savaip gražūs ir laimingi! Ir svarbiausia, kad dviejų vienodų nėra, – gal ir kartojasi suplėšyti džinsai, ombre stiliumi nudažyti merginų plaukai, „Converse“ kedai, bet kiekvienas stengiasi sukurti savitą personažą. Ir už tai myliu didmiesčius, net jeigu gyvenimas juose kartais gali tapti tikru iššūkiu. Didmiestis nėra tik vieta, kur būname. Didmiestis – tai vidinė būsena, ir arba esi didmiestis, arba nesi. Aš jaučiu, kad esu.

 

Portalas DELFI.LT, 2016 m. rugsėjis

Linos Martinkėnaitės nuotrauka

Komentarai 0