„Data Paranoia“. Taip vadinasi naujausia dizainerės UGNĖS MARTINAITYTĖS (prekės ženklas OHMY) drabužių kolekcija, ir man nuo šio pavadinimo šiaušiasi plaukai. Skambus pavadinimas. Spooky, primena serialą „X-failai“. Jau šį šeštadienį, festivalio „Mados infekcija“ programoje, galėsime įsitikinti, kad stiprų įspūdį padaro ne tik kolekcijos pavadinimas ir pati Ugnė, bet ir jos kurti rūbai. Kaip ir pridera rimtam mados kūrėjui, kurio darbai kalba patys už save.
O kol prabils darbai, aš kalbuosi su Ugne apie jos sugrįžimą po daugiau nei metų pertraukos, apie naują kolekciją, apie (!!!) asmeninės informacijos saugumą viešojoje erdvėje, ir, be abejo, apie didmiesčio stilių – juk apie jį ir yra Bomberis. Jau mačiau naujausius Ugnės darbus – nusimato ne šiaip koks sugrįžimas-pirstelėjimas „iš bėdos“, o tikrai smashing comeback‘as. Gal net didesnis BOOM nei 2013-aisiais Ugnės „Injekcijai“ sukurta, „Mados infekcijoje“ rodyta ir daug pagyrimų iš išmanančių žmonių gavusi kolekcija „CosmoJesus“. Laikas šaldyti šampaną, manau.
BOMBERIS: Naujausios kolekcijos teko palaukti – baigusi akademiją 2014-aisiais, dar prieš tai ir jau po to sukūrusi kelias sėkmingas kolekcijas ir asmeninį prekės ženklą, dingai. Kas nutiko?
UGNĖ: Teko palaukti, nes man reikėjo sustoti ir pagalvoti, kuriuo keliu turiu eiti toliau. Nelengva ankščiau kūrus avangardines kolekcijas ir dirbus su kūrybiniais projektais, iš karto pereiti prie kūrybos savo prekiniam ženklui. Tai nešiojami drabužiai, kurie turi patenkinti kliento poreikius. Kiekviename žingsnyje turi galvoti apie tai, ar drabužis man patinka ir ar patiks mano klientams, ar jame dar išliks tai, dėl ko visa tai darau. Sukurti avangardinę ir sukurti komercinę kolekciją yra du skirtingi dalykai. Abiems reikia ruoštis skirtingai, turėti tam tikrų žinių. Man reikėjo patirties, kurios sėmiausi ir toliau semiuosi iš geriausių įmonių Lietuvoje.
BOMBERIS: Įsivaizduok, kad turi penkis sakinius koncentruotai apibūdinti sugrįžimo kolekciją. Kokie tie sakiniai?
UGNĖ: Mano naujausia pret-a-porter kolekcija „Data Paranoia” kalba apie privatumo trūkumą ir baimę, kad informacija, kurią pateikiame apie save internetinėje erdvėje, gali būti lengvai prieinama kitiems asmenims ar įmonėms ir panaudojama įvairiems tikslams, apie kuriuos mes nežinome. Tai noras atsiriboti nuo to, kuo negali pasitikėti, ir noras kontroliuoti informaciją, jaustis saugiam. Kolekcijoje dominuoja oversized siluetai, minimalistinės konstrukcijos ir androgeniškumas. Joje taip pat atsiranda militaristiniai elementai – kamufliažiniai raštai, kurie sukuria kovotojų įvaizdį. Uždengti veidai kolekcijoje kalba apie identiteto slėpimą, kaip ir platūs, lyties neatskleidžiantys drabužiai.
BOMBERIS: Lygiai penki! Beje, o iš kur tokios baimės? Teko nukentėti nuo sukčių ar tokiu būdu tiesiog reflektuoji į visuomenėje sklandančias nesaugumo nuotaikas?
UGNĖ: Bijau, nes žinau, kad negaliu pasitikėti. Žinau, kad mūsų duomenys naudojami, kai įsigyjame lojalumo korteles, kai instaliuojame foto programėles, kur mūsų emocijos yra analizuojamos kurti robotams, mūsų mobilieji telefonai nusako mūsų buvimo vietą… Iš esmės mes esame sekami kaip gyvūnai su įsodintais po oda sekimo ir analizavimo implantais.
BOMBERIS: Drabužių dizainas, kolekcijos kaip koncepcijos kūrimas – tai ne tik siuvimo ir konstravimo, bet ir istorinio, politinio, kultūrinio, socialinio konteksto išmanymas, domėjimasis. Kas Tau kaip žmogui rūpi ir kaip tai atsispindi Tavo kūryboje (išskyrus informacinį saugumą, kuriam dedikuota Tavo naujausia kolekcija)?
UGNĖ: Man rūpi skatinti žmonių sąmoningumą mąstyti apie dalykus, kurie jiems yra tiek įprasti, kad net pamiršta apie juos susimąstyti. Savo ankstesnėse kolekcijose kalbėjau apie androgeniškumą, stiprias moteris, apie religijos ir kosmoso idėjas, subkultūrų svarbą. Per rūbus kalbu apie tai, kas man svarbu, drabužiai yra mano būdas atkreipti visuomenės dėmesį į įvairius reiškinius, susimąstyti ar pasijuokti iš absurdo.
Tačiau svarbu, kad kolekcija turėtų ne tik socialinę žinutę, bet ir būtų reikalinga kaip produktas. Noriu paraginti kūrėjus į drabužių pramonę žvelgti atsakingai, nes tai yra viena labiausiai pasaulį teršiančių pramonės šakų. Todėl būdama tos pramonės dalimi, stengiuosi kurti modelius, kurių konstrukcijos reikalauja minimalių audinio atraižų išmetimo, ir bendradarbiauju su įmonėmis, kuriuos vadovaujasi tais pačiais principais. Esu už lėtąją madą, už kokybę ir protingą tendencijų kaitos tempą.
BOMBERIS: Kiekvienas profesionalus dizaineris turi savo braižą. Koks tavasis? Iš ko nematant ant etiketės Tavo vardo nuspręsti, kad prieš akis – Ugnės Martinaitytės darbas?
UGNĖ: Manau, kad mano braižą išduoda forma ir medžiagiškumas. Mano drabužiuose vyrauja minimalizmas, nesudėtingos, bet netradicinės konstrukcijos, kurios sukuria stiprų įvaizdį. Taip pat naudoju nestandartines medžiagas, derinu sportinius audinius klasikiniuose siluetuose ir – atvirkščiai – ieškau inovatyvių ir funkcinių medžiagų, o tai mane taip pat išskiria iš kitų.
BOMBERIS: Įvardink vieną tinklaraštį, kurį nuolat skaitai, vieną dizainerį, kurio darbai Tave stebina, ir vieną žmogų, kurį norėtumei aprengti.
UGNĖ: Tinklaraštis, kurį dažniausiai skaitau, yra www.nowness.com. Gražūs, keisti dalykai. Dizaineris – Rickas Owensas. Visada nustebina jo kolekcijų idėjos ir pateikimas. Manau, jis yra vienas didžiausių mados maištautojų, o tai mane ir žavi labiausiai. Aprengti norėčiau aktorę Tildą Swinton – protingą, subtilią, keistą, gražią. .
BOMBERIS: Aš rašau apie didmiesčio stilių, Tu kuri didmiesčio gyventojams. Tavo akimis žiūrint, kas tas didmiesčio stilius? Kokie privalomi jo atributai, jeigu tokių yra?
UGNĖ: Atsakysiu trumpai: didmiesčio atributai – tai skoninga ir sąmoninga eklektika. Tokia, koks yra ir pats didelis miestas.
BOMBERIS: Visi turime planų ir svajonių. Su kuo susijęs Tavo artimiausias planas ir apie ką yra Tavo karščiausia svajonė?
UGNĖ: Visi planai ir svajonės susijusios su mano prekės ženklo auginimu ir augimu. Tikiuosi paskleisti žinią apie savo darbus ir suburti žmones, kuriems patiks tai, ką darau, ir kurie norės būti viso to dalimi.
BOMBERIS: I am in.
Jeigu miestas būtų kvepalai, koks būtų jo aromatas? O kuo kvepės 2017-ieji? O kaip išsirinkti sau tinkančius kvepalus, ir kuo tie visų dabar taip minimi nišiniai kvepalai skiriasi nuo visų taip pat labai minimų autorinių kvepalų? O kiek kainuoja susikurti asmeninius kvepalus? Galų gale – koks aromatas labiausiai tiktų miesto stiliaus tinklaraštininkui Bomberiui?
Daug klausimų, ane? Bet į visus juos mano tinklaraštyje išsamiai atsako parfumerijos ekspertė, mados prekės ženklų konsultantė Edita Vigelytė. Šita moteris visada turi ką pasakyti, ir dar nuo Klaipėdos, kurioje ir kadaise susipažinome, laikų labai mėgstu jos klausytis. Klausomės kartu!
BOMBERIS: Iš jau egzistuojančių kvepalų – kuris aromatas Tau asmeniškai labiausiai asocijuojasi su miesto ritmu ir laisve?
EDITA: Dažnokai keičiasi tos asociacijos. Gal pastoviausias miestu dvelkiantis aromatas – „New York Intense” iš Parfums de Nicolai. Toooks 1920-ųjų Niujorkas: sausas įstatymas, slapti naktiniai klubai, skrybelėti gangsteriai, „blizgančios” merginos. Žodžiu, visiškas Sergio Leone „Kartą Amerikoje”. Visokių netikėtumų mesteli ir mano pastovi meilė – kvepalai “Kinski”, 2011 m. sukurti „nosies” Geza Shoen. Pajūriuose ar miške jie kvepia visiškai gamtiškai – sutrinta žole, pelkėmis, žievėmis, vėju. Pasikvepinus mieste – štai prašom – idealus, tvirtas, dūminis miesto kvapas.
Olga… Labai retai viename asmenyje sueina tiek daug skirtingų grožių ir talentų. Be jokios ezoterikos ir beletristikos, bet mane kaskart su ja susitikus užlieja labai konkreti šilumos banga. Sėkminga rūbų dizainerė, įvaizdžių stilistė, viešųjų ryšių specialistė, renginių organizatorė iš vienos pusės, ir graži moteris, dėmesinga pašnekovė, mama, žmona, ir – neslėpkime – aštraus proto verslininkė iš kitos. Rami, konkreti, kartais aštri, bet visada pozityvi. Tobula? Nežinau, tegul papasakoja pati, nors, aišku, kuklinsis.
Žemiau – mano pokalbis su OLGA FILATOVA-KONTRIMIENE, kurią žinome kaip prekės ženklo 2ru2ra įkūrėją ir pramogų erdvės No.74 Klaipėdoje iniciatorę, nors ji tiek daug veikia, kad tik ir laukiu – na kada ir vėl nustebins kokiu projektu ar iniciatyva. Pasakok, Olga, apie viską paeiliui, – ir apie skeletus ant rūbų, ir apie skeletus spintoje, o ypač apie kūrybą ir verslą. O mes skaitysime, nes net skaityti, kaip gražiai ir konkrečiai dėstai mintis, man jau didelis malonumas.
P.S. disclaimeris: už postą pinigų nemokėta, niekaip kitaip neatsidėkota, visos emocijos natūralios, nesuvaidintos ir honorarais nepaskatintos.
BOMBERIS: Visa Tavo kūryba iki šiol – nuo pavadinimo iki rūbų detalių – persmelkta ironija ir autoironija. Ar tai strateginis ėjimas, atsitiktinumas, ar tiesiog mėgsti pasijuokti iš savęs ir kitų, ir viskas?
OLGA: Ir nepaisant visko, aš tikrai nesu iš tų, kurie drabužį suvokia tarsi kostiumą arba dekoracija ir, ignoruodami visas mados diktuojamas taisykles, tvirtina, kad santykį su mada visuomet derėtų „atskiesti“ sarkazmu. Nepriklausau ir tiems, kurie ramia sąžine nuolat šaiposi iš tų, kurie madą vertina pernelyg rimtai ir primygtinai siūlo atsipalaiduoti ir „neužsiciklinti“. Aš iš tų, kurios „neužsiciklinti“ nenori. Todėl mano kūryba yra apgalvota: su užkoduota autoironija ir neišsyk įžvelgiamomis potekstėmis, be pretenzijų, tačiau su tam tikru polėkiu, kvestionuoti tam tikrus dalykus ir tokiu būdu išsiskirti iš minios.
Nuoseklus verslo planas, skrupulingi skaičiavimai ar išskaičiavimas, siekis kažką įrodyti ar viskam pateikti savo paaiškinimą – tiesą sakant, visai ne apie mane. Ir tada, ir dabar man svarbu tiesiog pateikti savo viziją – tiek kalbant apie drabužius, tiek apie jų dėvėjimo filosofiją.
BOMBERIS: Atpažįstamumas – puiku, bet kai jis tampa per didelis, tai gali kenkti pardavimams. Ar todėl Tavo nauja kolekcija – be tradicinių printų?
OLGA: Šis klausimas būtų vertas pusdienio trukmės diskusijos. Atpažįstamumo arba tiesiog žinomumo nebūna per daug. Ir taškas. Sudėtingiausia yra sau atsakyti, koks būdas yra efektyviausias siekiant tą atpažįstamumą išnaudoti.
Aiški kūrybinė koncepcija labai pasitarnavo pradiniame mūsų prekės ženklo vystymo etape – ji buvo vienas esminių faktorių, padėjusių identifikuoti ir suburti lojalią auditoriją. Taip, piešinių printai suformavo mūsų prekės ženklo DNR, nutiesė kelius į klientų širdis bei nulėmė gan gerus finansinius rodiklius, tačiau visa tai vertindami, aiškiai suvokiame tokio koncepto taisykles, ir nepamirštame tam tiktų šios sėkmės padiktuotų rėmų, kuriuos įsigeidęs peržengti tu kaskart daugiau ar mažiau rizikuoji.
Puikiai suvokiu, kad neegzistuoja joks stebuklingas receptas siekiant išrasti kažką originalaus, todėl tiesiog stengiuosi būti atvira ir imli dalykams, kurie vyksta aplink mane, semiuosi įkvėpimo iš sferos, kurioje dirbu, neleidžiu sau stabčioti vietoje ir, žinoma, bandau įsiklausyti į tai, ką sako mano intuicija. Galbūt tai ir nulėmė kolekcijos „Painted Black“ charakterį: atsisakėme mums būdingų printų ir sutelkėme dėmesį į technologiškai sudėtingesnius dalykus, kurie galbūt kiek prislopino mūsų maištingą prigimtį, bet suteikė šiai kolekcijai daugiau solidumo.
BOMBERIS: Kam skirta Tavo nauja kolekcija? Išvardink kur merginai eiti taip apsirengus? Beje, o kas atsitiko, kad šįkart nuskriaudei vaikinus?
OLGA: Tokie klausimai priverčia kiek suglumti… Vengiu atsakymų į juos. Man sunku suvokti, kodėl daugelio kūrybinių sferų atstovai žūtbūt stengiasi argumentuoti ir paaiškinti kiekvieną savo sprendimą, kone sudaryti „instrukciją“, kuri labai konkrečiai apibrėžtų kodėl? kur? ir kada? Teisę nuspręsti aš palieku mūsų klientams. O apie neva nuskriaustus vaikinus kalbi be pagrindo. Mūsų biure visada gali kažką rasti, beje, šį sezoną mes pagaliau adaptavome ir pasiūlėme jiems džinsų modelį, užsuk, esu tikra jie tau patiks.
BOMBERIS: Tavo užmojis – užsienio rinkos. Ar adaptuosi ir pavadinimą, kurį puikiai supranta lietuviai ir rusakalbiai, bet vargu ar jis bus juokingas britams ar amerikiečiams? Būtų gaila atimti iš Tavo ženklo nemažai ironijos, kurią suteikia pavadinimas… O gal laikas surimtėti?
OLGA: Tiesą sakant, mūsų prekės ženklo pavadinimas yra savotiška mįslė ir rusakalbiams. Tam tikros sumaišties įvelia ir grafinis prekės ženklo sprendimas. Mano galvoje jis gimė spontaniškai – aš nesipriešinau ir dar nė sykio dėl to neteko pasigailėti.
Šis pavadinimas turi visą šūsnį privalumų: bet kuriame sąraše jis lengvai randamas – skaičius „2“ lemia tai, kad mūsų prekės ženklas dažniausiai yra stulpelio pradžioje. Be to, kaskart, išgirdę kokiam prekės ženklui atstovauju, žmonės nejučia nusišypso, o jeigu užklumpa nesėkmė, visuomet turime, kam suversti kaltę. Neseniai dalyvaudama parodoje Paryžiuje galutinai įsitikinau, kad mūsų prekės ženklo pavadinimas visiškai neįskaitomas, bet juk tame irgi yra dalis ironijos.
BOMBERIS: Tavo modeliai rimtėja ir vis labiau juda konceptualios minimalistinės mados link. Pernai buvai įvertinta ir „Mados injekcijos” komisijos. Kur semiesi idėjų? Kaip ketini išlaikyti balansą tarp komerciškumo ir rimtos mados?
OLGA: Atsakymų nereikia giliai kapstyti: nemoku būti vulgari, įžūli, pabrėžtinai seksuali – būtent dėl šių priežasčių kuriu kitokius drabužius.
Idėjų paieška man – bene mažiausiai sunkumų kelianti kūrybinio proceso dalis. Savo galvoje generuoju šimtus sumanymų – didelės jų dalies, deja, neįgyvendinu, nes neturiu pakankamai laiko resursų išvystyti iki apčiuopiamos formos. Neskirstau mados į rimtą ar komercišką, dėl tos paprastos priežasties, jog daryti kažką nerimtai aš nemoku. Surasti optimalią pusiausvyrą tarp idėjos, kūrybiškumo ir komercijos yra išties sudėtinga. Kartais mus užneša, mes užsižaidžiame, tačiau, laimei, visos trys turime kur šiek tiek atsitraukti (individualus darbas su klientais, mokslai, TV projektai, No. 74 erdvės renginių planavimas etc.), o sugrįžus iš naujo įvertinti ir, jeigu reikia, labai ramiai sau pripažinti: „Viskas. Stop. Šito tikrai niekas nepirks“.
BOMBERIS: Esi baigusi viešųjų ryšių studijas ir net kurį laiką sėkmingai šioje srityje dirbai. Kaip tai padeda (nes nemanau, kad kenkia) vystant mados prekės ženklą?
OLGA: Išties padeda. Tu gi nuolat mastai apie kolekcija, audinius, moodbordus, kuriamus drabužius, tu matai visumą. Bandai atspėti ateitį. Puikiai žongliruoji įvairiausiose sferose, priimi visus įmanomus sprendimus, esi atsakinga už maketus, tekstus, interneto svetainė, socialinius tinklus, darbuotojus, konfliktus, derybas, vitrinas, parodas, žurnalus, renginius ir t.t., be jokios abejones ženkliai taupai įmonės biudžetą, o savo „visažinyste“ siaubingai erzini kolegas 😉.
BOMBERIS: Gyveni Klaipėdoje, o Tavo rūbų galima internetu įsigyti žmonėms iš viso pasaulio. Ar kada svajojai apie tai (jeigu apskritai svajojai, kad turėsi mados brendą)?
OLGA: Vaikystėje sugalvoję norą sukryžiuodavome pirštus. Kokie tikslai tuomet sukosi mano galvoje, nepamenu. Tačiau esu įsitikinusi, kad visa, kas šiandien vyksta mano gyvenime, niekas kitas sugalvoti negalėjo.
BOMBERIS: Rašau apie miesto stilių. Kas Tau yra miesto stilius ir be ko jo neįsivaizduoji?
OLGA: Manęs nežavi paprasti ir mieli daiktai… ir skinny nėra kietai. Man patinka vienspalviai audiniai, dėmesį prikausto padidinta drabužių forma ir apimtis. Vertinu individualumą, man svarbus pojūčiai, todėl dideliu savo vaikino paltu apsigobusi mergina man grožio pavyzdys, pilnas niuansų ir lengvo požiūrio į ją supančius daiktus bei aplinką.
BOMBERIS: Tavo naujausia kolekcija ypač dvelkia didmiesčiu. Koks didmiestis Tave kaip kūrėją įkvepia labiausiai? (nesakyk, kad Klaipėda, - nepatikėsiu!)
OLGA: Nemanau, kad esu megapolių gerbėja, kuri blaškydamasi po didelius miestus medžioja įkvėpimą. Trijų dienų trukmės kelionė mane greičiau išves iš proto, nei mano protą įkvėps kūrybai. Pirmojo įspūdžio man visuomet per mažai – reikia laiko, kad pajausčiau, suprasčiau, pažinčiau ir įsiliečiau į miestą ir jo gyvenimą. Pernai aš tris savaites praleidau Barselonoje, po daugelio metų sugrįžau į Maskvą ir pirmąsyk išvažiavau į Niujorką.
Beje, Klaipėda, kurioje gyvenu, man yra #manomiestaspriejūros. Žinau jį mintinai, jis tuštokas ir dažnai gaubiamas mistinio rūko, juo persmelkta gausybė mano prisiminimų… Tik čia leidžiu sau niekur neskubėti, išjungti telefoną, vaišinti žuvėdras vakarykšte duona, pietauti ant savo studijos stogo ir nieko nenutuokti apie begalines automobilių spūstis. Nori tikėk, nori ne, bet būtent tai ir yra tai, kas mane įkvepia.
BOMBERIS: Žinau, kad dar anksti klausti, bet gal gali bent trimis žodžiais užsiminti, apie ką bus 2ru2ra 2017-18 rudens/žiemos kolekcija? Duok užuominų, o mes pafantazuosime.
OLGA: Rudenį iš savo spintos mes trauksime naujus skeletus ;-).
BOMBERIS: Mes laukiame.
Portreto autorė – the one and only Viktorija Vaišvilaitė-Skirutienė.
Nedaugžodžiausiu – mano skaitytojos, jūs puikios, be jūsų visas šitas tinklaraštis būtų beprasmis. Su kovo 8! (Vyrai, kantrybės, bus ir jums dėmesio). Šiai dienai visoms savo skaitytojoms taupiau interviu su juvelyre AUGUSTA SOFIJA RUDZIKAITE (studija ASR JWLS).
Trapi, plieną kalanti vienišė. Jauna moteris su išmintimi ir tvirta gyvenimo pozicija, su švelnumu akyse ir begaliniu tiesmukumu žodžiuose. Maksimalistė, tikra kūrėja. Aišku, jos darbai kalba geriau nei žodžiai – man užtenka pamatyti į sendintą, oksiduotą plieną inkrustuotus subtiliausius turmalinus, ir klausimų nebeturiu. Visgi interviu įvyko. Skaitykite, įsikvėpkite, mėgaukitės grožiu netikėčiausiuose dalykuose, neleiskite sau pamiršti, kad gyvenate tik kartą ir kad papuošalo, kaip ir bet ko kito, nereikia laukti dovanų. Žodžiu, meilės, ypač sau.
BOMBERIS: Nenoriu stereotipinti, bet jauną moterį-juvelyrę daugelis turbūt įsivaizduoja kuriančią trapius ažūrinius papuošalus. Tu gi kali plieną, Tavo kurtų papuošalų paviršiai dažnai nelygūs, grublėti, tarsi paveikti stichijų, o patys kūriniai skleidžia stiprią energetiką, turi gylio, svorio, tamsumos. Iš kur visa tai? Kaip sustojai ties tokia stilistika ir medžiagiškumu?
AUGUSTA: Viskas priklauso nuo to, kaip tą tamsumą interpretuotume. Moteriškumas man kaip tik labai asocijuojasi su gilumu. Mano stilistika susiformavo savaime, specialiai jos neieškojau. Man kartu ir labai pasisekė, bet ir nemažas vargas atiteko gimti su tokiu ,,sofistikuotu” charakteriu, kuris neleidžia daryti nieko, kas man nėra artima. Tiesiog negalėčiau kurti kitaip, rastumėte mane griovyje ar ežero dugne ;-). Pavadinimo mano stilius tikrai neturi, net nemanau, kad jis iki galo atsiskleidęs, juk dirbti dar neseniai tepradėjau, man 24-eri.
BOMBERIS: Natūralu, kad bet kokio kūrinio stilistika atspindi jo autoriaus tapatybę – patirtį, charakterį, inspiracijų šaltinius. Kaip save apibūdintumei ir kaip tai reflektuoja tame, ką kuri?
AUGUSTA: Save visada sunku apibūdinti, bet jeigu jau klausi, tai sakyčiau, jog esu labai spontaniškas, emocionalus, net šiek tiek agresyvus žmogus. Savo agresyvumo niekada neneigiau, ir jis dažniausiai pasireiškia per aistrą tam, ką darau. Pastebėjau, jog kartais gluminu žmones savo intensyvumu, ypač jeigu išprovokuojamas aštrus pokalbis. Bet tuo pačiu esu ir mąsli, tam tikrais momentais galiu ilgai tylėti ir nesakyti nieko. Ir tai atsispindi šimtu procentų mano kūryboje. Be jokios abejonės. Su daug kampų, efemeriška, laukinė, bet kartu ir suvaldyta.
BOMBERIS: Tau tekę gyventi ir Florencijoje, ir Tokijuje, ir Miunchene. Kaip didelio miesto dinamika veikia Tavo kūrybą? Ar esi miesto žmogus? O gal tykūs Druskininkai kūrybą veikia palankiausiai?
AUGUSTA: Vieta nedaro man daug įtakos, galiu prisitaikyti prie bet kokių sąlygų. Žinoma, jeigu galiu rinktis, renkuosi tai, ko tuo metu labiausiai trokštu. Patirtis Japonijoje buvo labai ypatinga, neįtikėtinai intensyvi. Kiekvienoje iš lankytų šalių visko teko matyti, kiekviena davė savo. Mėgstu tiek didelių miestų šurmulį, klegesį, visapusiškumą, tiek spengiančią Druskininkų tylą. Aš gyvenu, kuriu, mąstau, mano gyvenimas verda visur, kad ir kur bebūčiau, viena, ar apsupta žmonių… Kai būnu su žmonėmis, būnu su jais, o kai būnu viena, būnu su savimi. Nematau prasmės kažko ilgėtis, vos tik pajausiu norą, susikrausiu daiktus ir leisiuosi į kelią. Neturiu nei baimių kažką prarasti, nei kuo rizikuoti. Šiuo metu Druskininkuose man labai gerai, jaučiuosi idealiai. Bet žinau, kad bet kurį rytą atsikėlusi galiu pajausti kitaip, tada ir imsiuosi kažką keisti.
BOMBERIS: Akivaizdu, kad Tau patinka eksperimentai ir netradiciniai sprendimai. Kokie drąsiausi ir netikėčiausi iš jų, kurie galbūt sulaukė akademinės juvelyrikos atstovų kritikos?
AUGUSTA: Kas daugumai atrodo netradiciniai sprendimai, nebūtinai yra netradiciniai. Yra daug juvelyrikos menininkų, kurie pasirenka daug labiau netradicinius dalykus. Meninės juvelyrikos kontekste esu absoliuti klasikė. Nors lyginant su aukštąja juvelyrika, atrodau naujai. Akademinės juvelyrikos atstovų kritikos dažniausiai sulaukdavo ne mano sprendimai, o mano būdas. Tad gal iš visų technologijų labiau išskirčiau drąsą ignoruoti dėstytojų komentarus bei nuolatinį vėlimąsi į ginčus. Tiesiog aš negaliu apsimesti, kad pritariu tam, kam nepritariu. Gerbiu kitų nuomonę, tačiau jeigu ji nepagrįsta, alogiška ir dar peršama man - sutikti niekaip negaliu. Ir tada pradeda sklandyti legendos, susipažįstu su jaunesniu už save studentu ir girdžiu tokią frazę: „Tai čia tu ta Augusta?” ;-))
BOMBERIS: Jeigu Tavęs neribotų medžiagų kainos ir galėtum jas naudoti kokias tik nori, kokį dirbinį sukurtum? Kaip jis atrodytų, iš ko būtų pagamintas ir kam skirtas?
AUGUSTA: Medžiagų kaina kūrinio meninei vertei įtakos neturi. Kaip žinia, praktiškai nei vienas jaunas menininkas kūrybos pradžioje neturi investicijų brangioms medžiagoms, taip buvo ir man ir vis dar yra. Šiaip esu patenkinta medžiagomis, kurias dabar naudoju. Jeigu labai to norėčiau, turbūt surasčiau būdų ištransliuoti kūrybą ir brangesniame pavidale. Užsislapsčiusi galvoje turiu daug idėjų, gal kada nors pavyks jas įgyvendinti, dabar palieku paslaptyje. Beje, nieko bendra su medžiagų kaina jos neturi, nors man patinka geltonas aukštos prabos auksas, jo svoris ir savotiška arogancija.
Gauti viską tiesiai į rankas vos to panorėjus kūrėjui būtų baisiausias pragaras, duobė, iš kurios nežinau, ar pavyktų kada nors išbristi. Tikrai to nenorėčiau. Aš jau dabar kuriu savo svajonių dirbinius, tačiau jeigu netikėtai dingtų visi komerciniai užsakymai, kaip mat imčiausi ko nors iš modernaus primityvizmo serijos. Dievinu nežabotos organikos ir švarios estetikos sintezę. Ir tikriausiai nebūtų vienas, būtų visa linija, kolekcija, skirta laukinei žmonių prigimčiai.
BOMBERIS: Juvelyrinis dirbinys – tai aksesuaras, papildantis bendrą įvaizdį. Kokios stilistikos įvaizdžius papildo Tavo kurti papuošalai? Spėju, kad tikrai ne švarios saugios klasikos?
AUGUSTA: Mano papuošalai nėra apie įvaizdį. Įvaizdis yra iliuzija, todėl niekada net negalvoju apie tai. Tikiu, kad mano darbai gyvena savo atskirus gyvenimus. Kūrinys man daugiau nei daiktas, kiekvienam papuošalui skiriu daug dėmesio. Klasika, beje, yra puiku, lygiai taip pat, kaip ir visi kiti stiliai. Manau, kad mano papuošalus galima derinti prie bet kokio žmogaus. Anksčiau dar klausdavau savęs, kokia yra mano rinka. Bet su laiku įsitikinau – kreipiasi įvairiausio tipo žmonės, tarpusavyje maksimaliai skirtingi ir kiekvienas sukuria mano kūriniui istoriją, gyvenimą, o tai ir yra gražiausia. Viduje visi turim savuosiu aš, į kuriuos pati būdama maksimaliai atvira bandau apeliuoti. Žmonių įvaizdis man neimponuoja, mane žavi jų širdys. Beje, kalbant apie aksesuarų rinką, marketingą ir panašiai, aš dažniausiai išvis apie tai negalvoju, mano aistra yra kurti meną, o ne produktą. Jis savaime suranda gerbėjų, o jei ir nesurastų, dėl to tikrai savo stiliaus nekeisčiau. Tik kraustyčiausi kur nors į pietus, kur galima ir be stogo virš galvos gyventi. Visiškai nejuokauju.
BOMBERIS: Kas yra Tave inspiruojantys asmenys tiek iš juvelyrikos, tiek iš mados, literatūros, muzikos ar vizualiojo meno pasaulio? Kas padeda Tavo stilistikai formuotis tokiai kokia ji šiandien yra?
AUGUSTA: Yra be galo daug kūrėjų, kuriais žaviuosi. Tragiškai didelis klausimas, net baisu pradėti vardinti, nes kiekviename jų įžvelgiu kažką, kas mane žavi. Tai gali būti visiškai kontraversiškos asmenybės, visos viena kitai prieštaraujančios. Kalbant apie juvelyriką, man patinka tiek tokios legendos kaip Otto Kunzli ar Karl Fischer, tiek aukštosios juvelyrikos grandai – Buccellatti. Labai mėgstu klasikinį kiną: Michelangelo Antonioni, Akihira Kurosawa, Andrejus Tarkovskis. Be to, dievinu modernizmą, lygiaverčiai skulptūroje, tapyboje, architektūroje, dizaine. Jei atvirai, nėra nei vienos epochos ir nei vieno stiliaus, nuo pirmykščio meno iki dabar, kuris kažkuo nebūtų įdomus.
BOMBERIS: Kuri vienumoje, savo studijoje-namuose Druskininkuose. Ar vienuma ir susikaupimas – būtinos gero rezultato sąlygos? Kiek užtrunki, pavyzdžiui, su vienu žiedu?
AUGUSTA: Vienuma nėra būtina gero rezultato sąlyga, bet susikaupimas – taip. Dažniausiai kūrinio idėja gimsta spontaniškai. Nemėgstu galvoti, ką daryti, man tai atrodo nenatūralu. Galvoje ir taip nusidriekusi kilometrinė eilė idėjų – bet kuriuo metu galiu tiesiog pasiimti vieną ir padaryti. Taip ir būna, jeigu užsakovai duoda laisvės kūrybai. Dažnai juokauju, kad jei nuo dabar kas nors išjungtų man smegenis, vis tiek iš to, ką jau esu sugalvojusi, galėčiau bent tris gyvenimus nugyventi ir turėti apsčiai veiklos kiekvieną dieną.
Kalbant apie kūrinio gimimą, negalioja jokios taisyklės. Yra darbų, kurie guli galvoje keletą metų ir vis dar neišnešioti iki gimimo. Kiti šauna į galvą ryte ir pamiršusi viską atsiriboju iki kito ryto – kai jau galiu laikyti baigtą papuošalą rankose. Yra tekę taip sėdėti tris paras beveik be atsitraukimo, kol išgavau tai, ką norėjau. Gyvenu be laiko, be ribų, be tvarkaraščio ir jaučiuosi nuostabiai.